Mano mielas, suskaičiuok metus,
mums abiems drauge beveik per šimtą.
Tavo kursas vis dar stabilus,
mano akcijų vertė jau krinta.

Mano mielas, kai ateisi vėl,
neminėk savos kilmės, neverta –
aš iš nekilmingos giminės
ir todėl nešioju vieną vardą.

Mano mielas, suskaičiuok dienas,
tas, kurios nešnekintos išėjo.
O dar valandas ir minutes
išmatuoki akimis svėrėjo

Ir įgytą visą brangų turtą
išdalink visiems po lašą vieną,
ir iškeisk gyvenimą užburtą
į laimingą paskutinę dieną.

Mano mielas, neklausyk manęs,
pamažu vaikėja mano laikas.
Ką darysi. Jau vėlu. Ruduo,
ir voratinkliai nebylūs draikos.

Mano mielas, negedėk versmės,
nors ir pamažu, bet visgi senka.
Net tavos kilmingos giminės
neapeina ir nebeaplenkia.

Mano mielas, prieš Tavus metus
mano metai krūpčioja apkartę.
Iš gėlių nupink jiems vainikus  
ir išpuošk jais tuščią namo kertę.

Mano mielas, pasilik. Ruduo
beldžiasi į išdraskytą sielą,
ir nelauki – niekada dalmuo
nesujungs gėlų į vieną gėlą.

Pliuso ženklo niekas nepadės,
rezultatas – begalinis nulis.
Mielas, nesupyki. Juk ruduo,
ir toks tirštas pilnaties mėnulis

Išsipūtęs virpina nakčia,
žadina ir taip iš gyvo miego.
Mano mielas, nesupyk, delčia
tuoj ateis. Nagi matai – atlėgo.

Viskas programuotam bėgime –
nežinai tiktai, kuris į priekį.
Taip ir klaidžiojam ratu žeme,
savo laimės žiburio nesiekę.

Mano mielas, ar mane girdi,
tyliai tyliai laikas groja tango.
Nesvetingam mano lapkrity
veržias šlapdriba širdin pro langą.

Mano mielas, neatstumk manęs,
nors ir nekilmingos giminės.
O vardai, juk jie visi užges
be pasirinkimo, be eilės.
  
Mano mielas, aš dar gyvenu...