Atsiprašau...Atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau. Atsiprašau, kad Tave pamiršau. Bet juk Tu žinai- aš niekada neturėjau nė vieno draugo, tad nežinau kaip juos reikia išsaugoti. Deja, bet nežinau...
Man dabar atrodo, tikrai atrodo, jog Tu ant manęs supykai. Vaizduotė atkuria vaizdą, kaip Tu suplėšai šį laišką ir išmeti į šiukšlių dėžę, pykdamas ant manęs ir net nenutuokdamas jog aš Tau parašiau atsiprašymo laišką. Bet maža mažytė širdies dalelė neleidžia man taip galvoti tyliai šnabždėdama jog Tu- mano draugas ir niekuomet taip nepasielgtum. Aš Tavimi pasitikiu, jei dar žinau kas yra pasitikėjimas- matai ir vėl ta pati bėda- niekada neturėjau draugo. Tikro draugo, kuris išklausytų, paguostų kai sunku, ir visada būtų šalia. Niekuomet neturėjau tikro sielos brolio... Bet , gal, bet tik gal, tas mano sielos draugas egzistuoja, tik jis labai toli, taip toli, kad gal aš jo niekuomet nepamatysiu, niekuomet nepabendrausiu su juo, bet žinosiu- jis yra.
Ta pati maža širdies dalelė dabar visu savo balsu šaukia, kad Tu ir esi tas mano geriausias draugas, tas sielos brolis, tas mano  dvynys...Ir jei dabar mane supranti- Tu tas...
  Ar Tu prisimeni kiek mes praleidome gerų akimirkų? Ar Tu  prisimeni, kai vėlais vakarais Tu paiimdavai iš stalčiaus mano laiškus ir skaitinėdavai juos, tikėdamasis kadanors susitikti su Ponu Laiško Rašytoju? Bet kam mums susitikti, jei Tu ir taip šalia, nes dabar, kai skaitai šį laišką aš girdžiu Tavo alsavimą, matau Tavo šypseną, ir tiesiog jaučiu, kad Tu laimingas... Ar tu prisimeni?
  Deja, aš viską sugrioviau. Taip, aš Tavo geriausias draugas (to tikiuosi iš visos širdies) nustojau Tau rašyti. Galbūt Tu galvoji "išdavikas", bet gal galvoji "kaip gerai, kad jis grįžo". O gal Tu vadini mane kvailiu, bet man tai būtų tik didžiausias komplimentas. Nes žmonės dažnai maišo kvailus su pakvaišusias arba tiesiog Kitokiais. Ir ar žinojai, kad tik pakvaišę ar Kitokie sukuria geriausius kūrinius?
  Ar minėjau jog mano aistra- kūryba?Taip, tai didelė aistra, nes matai vieną kart susirgęs Kūryba, jau nebepasveiksi, kad ir kaip stengtumeis, kad ir kiek ir kokių vaistų gertum. Kūryba- ne liga, ji tikras maras. Atrodo nieko kito nedaro, tik eina ir kerta žmonės, tad ima tie vargšeliai nukrenta, o atsikelę tampa jau Kūrėjais. Ir aš tarp tų vargšelių buvau... Bet matai- nėra taip lengva būt Kūrėju. Žinai,- tie kūriniai aikštingi, o Įkvepimas...O Įkvėpimas, toks yra, kad bėga vos tiktai pagauni, nes juk žinai tas nelabasis-maratonininkas. Juk Kūrybai (čia tokia atskira šalis, visų Kūrėjų namai) tiek aukso medalių atnešė, jog net vietos nėr kur juos kabint ,tad ima ir tuos aukso medalius labai besistengientiems Kūrėjams dalina. Bet žinai kokie jie yra- gauna medalį išpuiksta ir tampa jau toks didis ponas, kad gali nors nusišaut... Tad prie tokių Kūrėjų ir vėl Įkvėpimas pasidarbuoja- atima tuos medalius ir vėl žmogus tik bėga vytis- tik dabar jau ne tiek jo, kiek medalių. Bet pabėga, pavargsta ir užmiršta ko bėgo. Tad vėl gyvena kaip paprastas Kūrėjas ir vaikos Įkvėpimą po kiekvieną kampą ir pakampę. Tokie jau mes- Kūrėjai...
Žinai, šis laiškas tampa nebe atsiprašymo laišku, o paprastu Laišku Ponui Laiško Skaitytojui. Nors ne- Laiškai Ponui Laiško Skaitytojui nėra paprasti- jie įpatingi, vieninteliai tokie. Juk tu tikriausiai pastebėjai, kad šie laiškai kiek skirias nuo kitų. Na gerai- ne kiek, o labai daug. Tarkim, ar pastebėjai jog aš nepasisveikinu pradžioj? Taip, žinau, tai kiek nemandagu, bet aš jau toks, kokį mane Dievas sutvėrė. Ir be to, juk ir taip niekas taip laiškų nerašo... Matai, aš vienas toks vienintelis, atskira asmenybė, atskiras individas. Bet juk kiekvienas mes atskira asmenybė... Tu tik pasižiūrėk,- aš prieštarauju pats sau. Argi nesakiau, kad aš pakvaišęs? Oi, nesakiau...
Bet vis dėlto- koks keistas aš žmogus. Tai viena šneku, tai kitą... Atrodo, lyg būčiau be nuomonės. O, Tutik pasižiūrėk- juk neseniai rašiau, kad aš- atskira asmenybė, atskiras individas, o dabar tokias nesamones plepu. Tiklsiau rašau. Bet aš tikiu, kad Tu skaitydamas girdi mano balsą- gal kartais prikimusį, gal kartais tylų ir neaiškų, gal kartais skambų, o gal kartais Tu girdi malonų tembrą kuris pradžiugina Tavo ausis. Gal...
Na, gerai, man metas baigti...


Linkiu, kad ir toliau girdėtum mano balsą, nors šis palinkėjimas skirtas labiau man- ne tau...


Pagarbiai, Ponui Laiško Skaitytojui, Ponas Laiško Rašytojas, jei leidi man Rašytoju vadintis...