- Brit?
- Nekalbink jos. Laiku atėjome... Matai ką pasidarė?
- Ji atsipeikėjo. Britne?
- Dar ne.
- Ar mane matai?
  Britnė Rein – Kenter gulėjo svetimoje lovoje. Ji bandė kažką pasakyti, bet lūpos atsisakė judėti.
  Po kelių valandų ligonė vėl atsimerkė. Šįkart jau ryškiai matė spalvas. Britnė pamatė vyriškį palinkusį link jos. Jis buvo su pilku megztiniu.
- Kas tu? – tai buvo pirmieji Britnės žodžiai ištarti Markui Garneriui.  
- Gali mane vadinti Marku.
- Kur aš? – vėl paklausė.
- Pas mane. Čia žinoma ne taip jauku kaip tavo namuose, bet irgi šis tas, - nusišypsojo Markas.
- Tavo gražūs dantys...
- Nori aš tau kai ką papasakosiu? – paklausė Garneris. Britnė linktelėjo. – Mes pas tave atėjome ketvirtą valandą. Mes tai aš ir Marisa. Prisimeni ją? Britnė vėl linktelėjo. – Duris mums atidarė mergaitė...
- Penelopė?
- Lyg ir... Tai kaip jau sakiau ji atidarė duris. Be to jei ją jau prisiminei. Papasakok kaip atrodo Penelopė, prašau.
  Britnė užsimerkė. Pirmas vaizdinys atėję jai į galvą buvo linksma šviesiaplaukė mergaitė žvilgančiom akim, o kitas vaizdas – juodas.
- Būk gera... Prisimink, kokią įdukrą matei šiandien, prašau.
- Juodaplaukė, baltaodė, supjaustytom rankom, o akys... Jos akys... Nežinau.
  Markas suglumęs ir labai susimąstęs žiūrėjo į Britnę. Jis, iš pradžių nepatikėjo Marisa, juk toks pasakojimas kaip jos absurdiškas. O dabar? Nejau tai tiesa?
- Aš Penelopę mačiau kitokią... Ji buvo šviesi, geltonais banguotais plaukais, rusva oda ir melsvom akim, - vos ne sau kalbėjo Markas. – Ji man pasakojo, kad kai ją išvydai pradėjai klykti, kritai ant žemes, daužeisi. Mergaitė man pasakojo, kad šaukei, kad jos tėvas su tavimi taip nesielgtų, nors jo ten nebuvo. Ji nubėgo į kambarį nes įsigando, sako bijojo tave tokią matyti. Britne, ar tu tą prisimeni?
  Moteris atsisėdo. Jos kaulus laužęs skausmas po truputį blėso, bet skausmas sieloje vis labiau kėlė galvą.
   Markas stebėdamas kaip Britnė po truputį juda ir prisimindamas Marisos ir Penelopės pasakojimus padarė išvadą, kad tai ilgametės ligos padariniai. Kaip tai prasidėjo? Tikrai ne dėl Frenko. Tas dalykas turėjo sukrėsti ir supurtyti Britnę anksčiau. Daug anksčiau už santuoką, bet kas?
- Ar galiu grįžti namo? – labai tyliai paklausė Britnė Marko.
- Bet...
- Aš noriu namo. Turiu atsiprašyti Frenko, Penelopės ir Marisos. Man būtų malonu jei mane palydėtumėt, - Britnė pažvelgė tiesiai į Marko akis. – Aš suprantu jis manęs nemušė. Frenkas geras žmogus... Aš žinau, įsivaizdavau pasaulį... Markai, aš jums papasakosiu apie Krištolo rūmus... Aš jau supratau, bet kiek ilgai truks mano nušvitimas, nežinau. Paskubėkime, gerai?
- Paeisi?
  Britnė linktelėjo galva.
  Markas jai padėjo išlipti iš lovos. Jie kartu išėjo į gatvę. Vėjas buvo švelnus, nors dabar žiemos vidurys.
- Kiek valandų? – paklausė Britnė už penkių minučių.
- Be penkiolikos šešios.
- Tik? Maniau jau daug vėliau.
  Markas dar patylėjo ir kai parinko žodžius Britnė jį pertraukė.
- Kai man buvo dvidešimt dveji aš pastojau. Per daug išgėriau ir net nežinau kas turėjo būti vaiko tėvas. Nežinojau ką daryti. Mano tėvas mirė kai man buvo penkeri, o motina kai – dvidešimt vieneri, - Britnė atsikvėpė. – Aš nežinojau ką daryti. Jokių artimųjų neturėjau, bet turėjau tris drauges. Mano geriausia draugė Pandora dingo sausio mėnesį, Džeinė po mėnesio, o Kitė dar po kelių dienų. Mano draugės – mano šeima. Jos išėjo, o aš nežinojau ką daryti, kaip gyventi. Vienintelis dalykas kurio labiausiai bijojau gyvenime buvo vienatvė. Pasidariau abortą nes niekas nepasakė, nedaryti. Tada likau dar vienišesnė. Pasinėriau į karjerą, o prieš penkerius metus ištekėjusi už Frenko ją nutraukiau. Šiandien rytą, kažkas skambino į duris. Kai nuėjau įleisti – nieko nebebuvo. Uždariusi duris išgirdau tapsenimą. Mažų kojyčių tapsenimą, tie garsai man liejosi ir šaukė „Mamyte“. Lipdama laiptais juos girdėjau vis mažiau. Tik kai užlipau į antrą aukštą lioviausi girdėti. Gal po valandos, o gal ir ankščiau vėl prisiminiau juos, tą tapsenimą... Nuėjau į Penelopės kambarį, ten buvo paliktas praviras langas, - moteris nuleido galvą taip žemai, kad atrodė ne kaip žmogus, o kaip paprasčiausias akmuo. – Skambutis – pranešimas man apie vaiką. Žingsniai – supratimas, kad negaliu suklysti, o atviras langas – vienatvė. Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida, po kurios niekad nebesijaučiau visavertė. Kai dirbau atidaviau save darbui, kai ištekėjau... Nežinau.
  Markas tylėjo. Jo galvoje virte virė klausimai. Tylėdamas jis bandė surasti esminį klausimą.
- Kur dingo Pandora?
- Nežinau. Jos tėvai sakė, kad ji kažkur Prancūzijoje. O kodėl išvažiavo? Man pasakė, kad ji turėjo tam savų priežasčių. Nežinau.
  Pakeleiviai priėjo savo tikslą.
- Gal nori kavos? Galėtumėm pratęsti pokalbi, na ar bent pradėti kitą, nes man atrodo ši tema išsisėmė...
- Kodėl gi ne, - linktelėjo Markas.
  Frenkas juodu pasitiko viduje. Britnė apsipylė ašarom ir puolusi savo vyrui į glėbį porą tūkstančių kartų atsiprašė...

  Laikrodis rodė devynias valandas vakaro. Kenterių namo virtuvėje sėdėjo Britnė, Markas, Frenkas ir Penelopė. Jie žaidė kortomis ir gėrė kavą.
- Gal aš jau eisiu miegot. Jaučiuosi labai pavargusi. Labanakt, - Britnė atsistoto ir pasuko link miegamojo.
- Saldžių sapnų, - jai pavymui riktelėjo Penė.
  Britnė atsisuko ir nusišypsojo.

  Virtuvėje dar ilgai virė kalbos apie ligonę. Frenkas ir Penelopė viens per kitą pasakojo apie Britnę Markui.
- Nieks po tokių sąmonės užtemimų taip nekalba. Ji man kažką sakė apie krištolo rūmus. Kas tai, žinot? – Garneris netikėtai prisiminė, kad užmiršo paklausti Britnės apie juos
  Penė papurtė galvą.
- Aš irgi ne, - tarstelėjo Frenkas.
- Būtų gerai, kad Britnei nebeužeitų šitie priepuoliai. Man būtų labai įdomu kas tai per daiktas ir... – Marko mintį nutraukė telefonas.
  Penelopė striktelėjo nuo kėdės, nubėgo atsiliepti.
- Britnė Rein? Ne čia tokia negyvena, - pasikasė smilkinį mergina. – oi, palaukit gyvena. Tuoj pakviesiu... – Penė nešina telefono ragelių nubėgo į viršų. – Aaaa... – telefonas iškrito jai iš rankų.
  Po kelių akimirkų Penelopės tėvas Frenkas ir Markas Garneris buvo viršuje. Jie visi matė tą patį. Britnė Rein – Kenter gulėjo savo lovoje aptraukta amžinybės antklode. Ji mirė su šypsena. Markas pakėlė nuo grindų telefono ragelį ir paklausė kas skambina. Įsižiojo vos tik išgirdęs aname gale:
- Pandora Reinolds.
  Markas papasakojo jai kas nutiko ir išreiškė norą susitikti. Tuo tarpu Frenkas užmerkė žmonos akis ir apkabinęs dukrą išėjo, o Garneris dar kiek padelsė ir išeidamas paskui save uždarė duris.