Britnė Rein prieš dešimt metų liko viena. Mes trys išsiskirstėm ir ją palikom. Brit dėl to lyg ir nenustebo, ir savo gyvenime nieko nekeitė. Turbūt ir mes, pabėgėlės būtumėm taip gyvenusios.
   Britnė Rein buvo labai graži. Jos akys, lūpų linija, skruostai buvo ryškūs kaip modelio. Brit išsiskyrė ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Viskas kas buvo joje, buvo originalu. Britnė galėjo būti rami, miela, bet kartais arši kaip tigras ginantis grobį, akyla kaip maitvanagis pastebėjęs dvesiantį gyvulį, pavydi kaip pavydėti gali tik lapė ūkininkui auginančiam žąsis.
  Praėjus daugybei laiko nuo tada kai aš paskutinį kartą draugę mačiau, daug kas pasikeitė. Britnės veidas išliko gražus, o visa kita dingo. Ji ištekėjo už Frenko Kenterio ir apsigyveno Krištolo rūmuose.  

Po dešimties metų...
(2005-01-14)

  Po septinių trisdešimt penkios pasigirdo šaižus žadintuvo garsas. Britnė Rein – Kenter pareigingai praplėšė akių vokus ir išjungė jį. Dar penkias minutes pagulėjo didelėje dvigulėje lovoje ir bandė prisiminti ką sapnavo. Deja, neprisiminė. Kai laikrodis rodė be dvidešimt aštuonios Britnė iškišo iš po antklodės kojas. Keletą sekundžių pagalvojusi, kuria koja pradėti dieną, išlipo kaire. Atsistojusi apžiūrėjo savo pirštus. Perlamutrinis lakas jau buvo beveik nusilupęs. Britnė žiūrėdama į nagus palingavo galva „Koks skirtumas“ ir nuėjo į vonią. Nusiprausė, išsivalė dantis, apsirengė ir prisileido vonią šalto vandens. Palikusi vandenį bėgti nuėjo pasikloti lovos. Bet savo darbą paliko neužbaigtą nes įsispoksojo į veidrodį kabėjusį šalia lovas. Ten ji matė save apsuptą šalčio. Britnė vėl matė krištolo rūmus, kuriuose vaizdavosi įkalinta. Ji eilinį kartą nepatikėjo ką mato. Priėjusi arčiau nustebo – rūmų nebebuvo.
- Ar ilgai? – išsigandusi savęs sušnabždėjo.
  Tebežiūrėdama į veidrodį moteris pamatė vandenį. Jis bėgo į miegamąjį iš vonios. Britnė dar kiek pastovėjusi nuėjo užsukti čiaupo. Bešluostydama vonios grindis prisiminė savo vyrą Frenką. Ji vėl įsivaizdavo spyrius, smūgius, skausmą, ašaras ir neviltį. Britnė įmerkė kojas į vonią. Kelius greit sušaldė vanduo. Moteris sukumpusi, sušalusi sėdėjo tuščia. Gal šaltas vanduo išplauna ir sušaldo mintis? Ta tuštybė... Gal ji atsirado dėl patogaus gyvenimo? Rutinos? Bjauraus vyro elgesio?
  Žmogus pažvelgęs pro Kenterių namų langus, pamanytų, kad namo šeimininkai gyvena idealų gyvenimą. Bet jo, prašalaičio, nuomonė pasikeistų jei tik pažvelgtų atidžiau, giliau. Paviršius – tobulas, o vidus – iliuzija. Kad suprastum Britnę Rein – Kenter reikia paskaityti tarp eilučių, reikia įsiklausyti į jos alsavimą, į laimės ir nevilties šūksnius. Tai moteriai labai reikia žmogaus kuris pajėgtų ją suprasti. Britnei reikia žmogaus kuriam ji galėtų išpažinti savo gyvenimą... Gaila, kad krištolinių rūmų slenksčio neperžengė dar nė vienas žmogus...
  Britnė išgirdusi durų skambutį išlipo iš vonios. Greit nulipusi žemyn, atidarė duris. Ten nieko nebuvo. Tik uždariusi duris Britnė antrame aukšte išgirdo žingsnius. Išsigandusi ir perbalusi prisiminė, kad namuose ji viena. Britnės vyras Frenkas jau darbe, o jo dukra Penelopė nakvojo pas draugę. Moteris įsitvėrusi laiptų turėklų sustingo. Kas gali vaikščioti antrame aukšte? Kelias minutes pastovėjusi nusprendė, reikia pažiūrėti. Lėtai, įsikibusi rudą turėklą Britnė slinko laiptais. Žingsniai girdėti prieš kelias minutes ėmė tilti. Užlipusi į antrą aukštą ji nieko nebegirdėjo.
- Nejau aš kraustausi iš proto? – paklausė savęs ir nuėjo į miegamąjį.

  Grįžusi į kambarį Britnė vėl nužvelgė save veidrodyje. Moteris matė savo gražų atvaizdą ir nuostabų kambarį priklausantį tik jai vienai.
  Britnės miegamasis atrodė kaip iš paveikslėlio. Rusvos sienos, baltos lubom smėlio spalvos grindys, brangūs baldai... Dvigulė lova apkrauta smėlio spalvos pagalvėlėmis ir du naktiniai staleliai ant kurių puikavosi grakščios lempos stovėjo prieš du didelius paslėptus už madingų užuolaidų langus. Kairėje kambario pusėje stovėjo grakšti komoda, o virš jos kabėjo veidrodis. Ant kitų sienų taip pat kabėjo keli paveikslai. Britnės miegamasis priminė didelį pūkuotą gniužulą įspraustą į mados rėmus. Moteris negailėjo vyro pinigų savo kambariui įrengti, nes gyveno jame su kelionių katalogais. Britnė niekur nekeliavo, bet labai norėjo. Ji vartydavo katalogus ir svajojo. Tik svajojo, nes puikiai žinojo – sutuoktinis neišleis. Pagal Frenką, jo žmona turi būti namuose, juose palaikyti švarą, rūpintis vaikais, kartais su draugėmis bandyti naujus receptus ir liežuvauti. Frenkas Kenteris tas taisykles įrėžė žmonai į odą. Britnė pakluso, nes nebenorėjo jų vėl skaityti. Savo kambaryje moteris dar laikė šeimos albumą. Per penkerius metus bendro gyvenimo su Frenku ir jo dukra Penelope Britnė turėjo tik vieną nuotrauką. Ta fotografija buvo iš penkiolikto Penelopės gimtadienio. Per tuos kelis santuokos metus ponia Kenter išmoko laikytis taisyklių: nerakink, nefotografuok ir dar daugybės, turbūt todėl  ji albumą laikė po lova.
  Nustojusi spoksoti į save Britnė prisiminė ką tik girdėtus žingsnius. Moteris suprato, juos girdėjo iš įdukros kambario. Lėtai eidama iš savo miegamojo ji vis labiau bijojo. Tik pravėrusi Penelopės kambario duris pamatė atvirą langą gražiai vėjo plaikstomomis užuolaidomis. Kambarys tapo toks lengvas, toks purus, visai kaip Penelopė.
  Įdukra buvo labai miela Britnei. Ji vadino pamotę mama. Mergaitė nekentė savo tėvo, nes matė kaip jis elgiasi su savo žmona. Penė įsivaizdavo, kad jis buvo toks žiaurus ir jos motinai Alisai, kuri mirė nuo išsekimo.  
  Britnė uždarė langą ir išėjo iš įdukros kambario. Moteris pasuko link sutuoktinio miegamojo. Nedrąsiai paspaudė durų rankeną ir jos atsivėrė.
- Pamiršo užrakinti, - nustebo Britnė, nes jai galiojo dar viena taisyklė, tai neiti į Frenko kambarį.
  Tik įėjusi į kambarį prisiminė tą taisyklę. Frenkas aiškiai buvo pasakęs „Neik ten kur galvoji užrakinta. Nesvarbu, kad atrakinta. Įsivaizduok spyną ir to pakaks.“ Bet vienaip ar kitaip kas padaryta tas padaryta, Britnė jau buvo sutuoktinio miegamajame. Ten dvokė vyrišku odekolonu. Netoli vonios durų Britnė pamatė raudoną gniužulą. Susverdėjusi išėjo iš kambario. Uždariusi duris norėjo eiti į savo miegamąjį, bet net ir tam neužteko jėgų. Britnei pradėjo svaigti galva, ją pykino. Atsisėdusi ant laiptų atrėmė galvą į turėklą. Moteris virpėjo kaip lapelis pagautas vėjo. Britnė kvėpavo tankiai, bet tik vos ne vos jos plaučius pasiekdavo oras. Gal nuo gilaus kvėpavimo, o gal nuo galvos skausmo Britnės akys kažkuo apsitraukė. Iš pradžių jose pasidarė juoda, o to atitraukė vaizdą...
  Britnei buvo taip silpna, kad net mirksėjimas atrodė didelis darbas. Moters žvilgsnis buvo nukreiptas į svetainę, bet jos nepasiekė. Britnės akys matė tik tamsų turėklą į kurį ji buvo atsirėmusi. Ėjo minutės, laikas nesustojo. Britnė Rein – Kenter prasėdėjo ant laiptų iki pusės vienuolikos. Visą tą laiką, visas valandas jos žvilgsnis buvo tuščias, mintys negyvos, o skausmas begalinis.
  Po pusės vienuolikos penkios minutės suskambo durų skambutis ir Britnė šiek tiek atkuto. Šiaip ne taip nuėjo prie durų, jau norėjo rakinti jas, bet prisiminė pirmąjį skambutį ir tuos žingsnius. Moteris sukniubo ant grindų. Iš jos akių pradėjo birti ašaros. Britnė vaizdavosi ir vėl girdinti tapsenimą viršuje... Ji klausė iš visų jėgų ir pavargo taip kaip niekad nebuvo pavargusi. Skambučiai nesiliovė, kažkas pradėjo belsti į langą.
- Britne, čia mes Marisa ir Šenon, - šaukė balsas už durų.
- Eik iš čia, - suriko Britnė.
- Ką? – nelabai suprato draugė anapus. – Atidaryk duris.
- Tavęs nėra, neapsimetinėk... Kai aš atidarysiu, tavęs nebus. Tu būsi viršuje ir mažomis kojelėmis tapensi ir išeisi pro langą... Aš nespėsiu pavyti...
  Britnė lėtai atsistojo ir pravėrė duris. Ji buvo užsimerkusi, bet suprato, kad kažkas yra už durų. Prasimerkusi pamatė dvi drauges Marisa Jork ir Šenon Kenter.
- Drauge, tau viskas gerai, - nedrąsiai paklausė Frenko sesuo Šenon.
- Man? Nežinau... – Britnė įleido drauges ir uždarė duris. – Nesirūpinkit. Kavos? – lyg niekur nieko paklausė.
  Moterys nuėjo į virtuvę. Britnė užkaitė kavos ir atsisėdo prie stalo. Šenon linksmai klestelėjo priešais, o Marisa stovėjo.
- Brit, kas tau buvo?
- Baik, - žaismingai šūktelėjo Šenon. – Nieko jai nebuvo, pati žinai... Nesikabinėk prie smulkmenų.
- Ar taip dažnai būna?
- Nesuprantu apie ką kalbi? Kas man turėjo būti? – nustebo Britnė. Ji tarsi vėl užmigo. Jos akys netikėtai prisipildė ašarų, apatinė lūpa ėmė keistai trukčioti. – Kas buvo? Frenkas vakar ant manęs šaukė. Šiandien jo kambary mačiau, kažką kas tikrai man nepriklauso. Noriu skirtis, - tyliai vebleno šeimininkė.
  Šenon suraukė antakius ir pažvelgė į Marisą. Ši tik papurtė galvą ir atsisėdo šalia draugės.
- Aš pažystu vieną žmogų. Jo vardas Markas Garneris. Manau, kad tu turėtum pakalbėti su juo apie... – Marisa užstrigo. – Apie viską, apie tai ką tu jauti, ką galvoji, kaip supranti... Aš manau, kad jis tau galėtų padėti, sugrįžti atgal.
- Nesupratau? Jis rėkia ant manęs. Marisa, gal tau parodyti mėlynes?
  Šenon išsižiojo, atrodo ji tik dabar suprato apie ką Marisa jai pasakojo einant link Britnės namų.
- Pala, o kas tau šiandien buvo, kai mes skambinom į duris? – vos neverkdama paklausė šeimininkes.
- Nežinau. Rytą kažkas skambino į duris ir kai atidariau nieko nebebuvo... – bandė prisiminti Britnė. – Po kelių sekundžių išgirdau keistą garsą. Man atrodė kad namuose kažkas yra, bet užlipusi į antrą aukštą nieko neradau. Na, radau – Penelopės kambaryje buvo pravertas langas, bet aš nemanau, kad ten kažkas buvo. Tas žmogus buvo Frenko miegamajame. Turbūt jis išlipo pro langą... Nežinau, kodėl būtent pro Penės, bet... Marisa nežiūrėk į mane taip, jei manim netiki tai jau tavo bėda. Aš nesikraustau iš proto ir tu tą puikiai žinai.
- Aš tavimi tikiu, - atsistojo. – O kas dėl Marko Garnerio... Aš paprašysiu, kad jis pas tave užsuktu. Aš linkiu tau tik gero, bet pati niekaip negaliu padėti. Atleisk, man jau metas. Duris rasiu pati...
  Marisa išėjo.
  Šenon vėpsojo į savo rankas ir bandė suvirškinti visą informaciją.
- Dabar ir tu pradėsi. Ir tu galvosi, kad aš nesveika? – nuleido galvą Britnė.
  Šenon niekaip negalėjo pakelti akių į brolio žmonos akis.
- Aš nežinau...
- Nesupratu?
- Britne, aš nežinau ką tau pasakyti. Aš... Man... – atleisk man jau metas, - Šenon atsistojo. – Manau...
  Britnė nesiklausė ką kalba draugė. Jai buvo svarbiau pažiūrėti pro langą, o ne išgirsti. Nors Šenon buvo geriausia Britnės draugė, šiuo metu jai buvo visiškai vienodai apie ką šneka Frenko sesuo. Kartais Britnei tiesiog nerūpėdavo, ką šneka aplinkiniai...
- Viso, - atsisveikino Šenon.
  Britnė į ją net ir tada neatkreipė jokio dėmesio, Šenon dar kelias sekundes palūkuriavo atsakymo ir nesulaukusi išėjo.

  Kai laikrodis rodė be penkiolikos dvi grįžo Frenkas. Įsiutęs puolės prie žmonos, griebė ją už rankos ir ištempė iš virtuvės, kurioje ji nejudėjo daugiau nei dvi valandas. Nusitempęs prie laukųjų durų paleido. Šalia durų stovėjo Penelopė. Ją gaubė tamsa. Iš švelnių bruožų blondinės ji tapo perbalusia mirties šmėkla... Penės veidas buvo baltas, plaukai varno juodumo, rankos supjaustytos, o akys...
- Ne, prisiekiu Frenkai aš nežinojau, - pradėjo klykti Britnė.  – Aš sėdėjau virtuvėje, žiūrėjau į paukščiukus ant medžio... Aš nežinojau.... Prašau...
  Buvo baisu. Frenkas Kenteris talžė savo žmoną pusę valandos. Apie antrą valandą jis peržengė per tylų, vos gyvybe alsuojantį Britnės kūną ir išėjo. Kur tą laiką buvo Penelopė? Ją tėvas nuvarė į jos kambarį ir užrakino.
  Kai tik Britnė išvydo savo įdukrą prie laukųjų durų suprato tai, ko niekaip negalėjo įsisamoninti Penelopė. Tada jos vaikiškos ašarėlės byrėjo dėl to, kad manė jai klius. Britnė iškart suprato, kad klius ne Penei, o jai. Frenkas nekeltų rankos prieš dukrą. Jis geriau ką nors apkaltins dėl tokio Penės elgesio, negu leis jai kentėti. Taip ir nutiko. Frenkas kaltę permetė ant Britnės pečių...
  Kai Britnė atsipeikėjo ji buvo ant laiptų. Kaip ji ten pateko, nežinojo. Moteris nieko neprisiminė. Kas buvo? Ar tai buvo Frenkas? O gal ji pati? Atmintis rodė du skirtingus vaizdus. Vienas buvo apie tai kaip Frenkas ją muša, o kitas kaip ji pati žalojasi, raičiojasi ant žemės ir šaukia.
- Kas buvo nuspręsiu vėliau, o dabar reikia į kambarį... – Britnė sukaupė paskutines jėgas ir pabandė atsistoti. Kojos nelaikė. Ji virto ir nuslydo nuo laiptų, Britnės miegamasis tapo toks pat tolimas kaip ir mėnulis.
  Vis save drąsindama Britnė bandė susikaupti. Ji alsavo tankiai, skausmas kūne ir sieloje ją varstė. Kaip užlipti laiptais, kai nebepaeini? Kaip nuraminti įdukrą kai negali suprasti savęs? Kaip nesuklysti bandant prisiminti, kai suklysti nebegali?
  Po kelių minučių Britnė nurimo. Ji tartum neteko sąmonės, tartum užmigo...