Ji lėtai pramerkia akis. Ramus svaigulys apėmęs visą kūną, sušilusios rankos ir kojos jau tarsi atgijusios ir pasiruošusios keliauti į pasaulį. ,,Koks saldus saldus sapnas\", - šypsosi. Skambant Vivaldžio muzikai ji, pasipuošusi perregimai balta suknele, šoka  pievoje, pilnoje striksinčių pilkų kiškų. Paglosto vieną ilgaausį, kitą, tada nutupia ant  margo lauko gėlių kilimo ir pina vainikėlį. Saulė, švelniai palietusi jos skaistų veidą, kviečia keliauti kartu, bet ji nežino, kur  eiti. Ji neranda tako, o reikia skubėti, nes jos laukia...


- Seneliuk, pasek pasaką apie zuikį ir saulutę, - prašo mažoji.
- Tai, kad, vaikeliuk, nelabai moku tų pasakų. Sūnūs jau seniai užaugo ir išvažiavo į miestą, ten sukūrė šeimas ir užmiršo senius. O anūkai irgi nevažiuoja į kaimą, jiems čia neįdomu, mat kelias prastas ir televizorius seniai sugedęs. Nėra  kam klausyti tų pasakų, - lėtai porino senasis Marcelinas. -O ir tas nenaudėlis gyvenimas ne vieną tą kažkada mokėtą pasaką sujaukė, sutaršė ir kartais atrodo, kad sukūrė savąją Gyvenimo pasaką, kurioje būta visko, bet daugiausiai - ašarų.
- Seneliuk, aš tau nupiešiu saulytę, kad tu neverktum, geltoną saulytę ir jos namus, kuriuose gyvena zuikutis, - ištraukusi baltą popieriaus lapą ir spalvotus pieštukus čiauškėjo mažoji. Vakar, jau po pietų, ji ir senasis Marcelinas buvo kaimo parduotuvėje, kur iš neseniai gautos pensijos likučių seneliukas nupirko pieštukų rinkinį ir balto popieriaus sąsiuvinį. Po to dar pakrapštęs pakaušį gerosios pardavėjos paprašė pridėti vieną geltoną kamuoliuką, kuris gardžiai kvepėjo nepažįstamos šalies vasara. Mergaitė išpūtusi akis žiūrėjo į dovanas,  nesiryždama paimti jas nuo prekystalio. Geroji pardavėja iš plačios mėlyno chalato kišenės ištraukė nedidelę pieninio šokolado plytelę, papuoštą  Velykinio zuikio šypsena.
Visą pavakarę mažoji pratupėjo kambaryje palinkusi prie sąsiuvinio, kol įlapatavęs Rudis čiupo ant grindų nukritusį pieštuką ir nėrė pro duris į kiemą. Mergaitė, garsiai šaukdama šunį, puolė jam iš paskos. Antosė, senojo Marcelino pati, prakiurusia statine užrėmusi senos būdos angą, nepiktai keiksnodama iš Rudžio dantų ištraukė jau gerokai apkramtytą laimikį.
- Ša, neverk, - prijuoste nušluosčiusi ašarotas akis mažajai  ir paėmusi už rankos ketino vestis į tvartą , kur jos žmogus gausiam kleketuojančių vištų būriui bandė įdiegti savo prasmingo gyvenimo teoriją. Tokios gero elgesio pamokos vykdavo tvarte beveik kiekvieną vakarą, deja, geresnių pokyčių vištų elgsenoje nebuvo pastebėta. Ir šį vakarą, ištrūkusios iš gardo lauke, jos pasileido tiesiai į daržą - Antosėlės darbo ir poilsio šventovę. Tiesa, šitam gausiam paradui vadovavo kiemo komisaras, viso kaimo vaikų siaubas - pasipūtėlis gaidys, šeimininko pravardžiuojamas Teroristu. Marcelinas, supratęs, kad būtina skubi karinė parengtis, puolė į trobą savo senojo botago. Vištos, patekusios į  pažadėtąjį rojų, neketino iš jo taip paprastai trauktis, o Teroristas pūtėsi, strakaliojo, šokinėjo, net bandė kirsti šeimininkui į kojas. Vis dėlto po gero pusvalandžio  raibosios  prisipažino pralaimėjusios ir nepatenkintai kudakuodamos grįžo į savo buveinę. Tik vienas Teroristas, užšokęs ant Rudžio būdos,  išdidžiai  kvietė šeimininką į dvikovą.
- Rudi, a, Rudi, griebk tu tam šėtonui už gerklės, -gaudė orą Marcelinas. -Bailys, bijai, tuojau atsinešiu atšipusį kirvį ir išvirsiu didelį puodą vištienos. Rudi, sa, Rudi, išlįsk... - jau švelnesniu balsu vapėjo šeimininkas.
Rudis, jau ne kartą nukentėjęs nuo Teroristo snapo ir pentinų, nesiruošė dar kartą rizikuoti  savo nusišėrusiu kailiu ir toliau dorojo jau apgriaužtą kaulą, kurį nušvilpė iš nusenusio kaimynų Šariko, daktarikės Rūtos taip pavadinto vieno garsaus filmo garbei.
Marcelinas, mintyse pasiguodęs, kad šuniška draugystė vis tiek lieka šuniška, apžvelgė mūšio lauką: burokų lapai nulaužyti, pupelės ir žirniai nukapoti, ką tik Antosėlės pasodintos našlaitės iškapstytos, o agurkai ir dar žali pomidorai virtę rėčiais.
- Galas, - garsiai išlemeno Marcelinas, - noriu pasakyti, kad tikrai galas,  reikės bėgti iš namų. Pensijos nebeturiu, gal Kęstas kiek paskolins. Tik kad Antosė dabar nepamatytų, bet kur tau, ko nors iš daržo vis tiek užsimanys, - senasis, nebaigęs sakinio, pasišokinėdamas spruko į daržinę, mat kažkur tolumoje nuaidėjo skardus žmonos balsas.
Šelmis Teroristas, pamatęs sprunkantį šeimininką, pamanė, kad priešas traukiasi, todėl pasiruošė giedoti didžios pergalės giesmę. Bet supratęs, kad priešas nori patekti į jo saugomą teritoriją, sudaužė pentinais ir kaip kalnų erelis išdidžiai skriste nuskrido nuo Rudžio būdos. Šuo, tarsi nujausdamas, kad dar ne viskas, du kartus apsisuko būdoje ir patogiai įsitaisęs ant seno vatinuko skutų ramiai pūtė į ūsą.
Antosė, mergaitei pripylusi stiklinę pieno, iš kamarėlės atnešė sūrio galą, medaus ąsotėlį ir padėjo ant didelio apvalaus stalo. Mažoji, sėdėdama ant aukštos  kėdės, suposi kojytėmis tarsi vėjo malūnėliais.  
- Nesisupk, velnią prisupsi, - pagrasė senoji ir atpjovusi sūrio riekę tepė ant jos tįstantį medų. Žiūrėdama į šią mažą mergaitę, Antosė suvokė, kad ji taip kartu negėrusi pieno nei su vienu savo vaikaičiu. Suspaudė senajai širdį: nebereikalinga tapo jos motiniška meilė, nebereikia vaikams jos švelnumo ir rūpesčio.
- Seneliukas, - smailiu pirštuku  į langą baksnojo mažoji, - seneliukas neša gaidį.
Antosei nuo tokio reginio šiurpulys perbėgo sustirusiu kūnu: per neseniai nupjautą ganyklą  bėga, ne bėga, o stačiai lekia, dumia, skuodžia  jos vyras, ant kurio jau sumenkusių pečių tupi  Teroristas ir plunksnuoja, tvatina, lupa jos žmogų. Gaidys, raudonas ir išsiputęs kaip kalakutas, kapoja  išgaląstu snapu, spardosi stipriomis kojomis ir plasnoja galingais sparnais. Marcelinas įnirtingai ginasi rankomis, bejėgiškai purto galvą, tada virsta ant žemės kartu numesdamas savo skriaudėją, kuris nesiruošdamas taip paprastai pasiduoti  vėl puola į ataką. Marcelinas,  pašokęs nuo žemės, leidžiasi į kojas, o Teroristas tarsi sprinto varžybose skelia iš paskos. Supratęs, kad nepavyks išsigelbėti, vyras garsiai užbliauna:
- Gelbėkit, gelbėkit, puola, muša, gelbėkit...
Antosė tik dabar atsitokėjusi griebia žarsteklį ir  puola į mūšį ginti savo žmogaus. Rudis, išgirdęs šeimininkų riksmus, suprato, kad gali būti smagus vaizdelis, todėl skubiai išsirepečkojo iš būdos.
Po visą Spanguolinę skamba darnus pagalbos duetas, mat, Antosė, skuosdama vyrui į pagalbą, susipainiojo savo ilgame sijone, pargriuvo ir pametė kovos įrankį. Teroristas pamatęs  pievoje  gulinčią moteriškę puolė kaip akis išdegęs, užšoko ant jos minkštosios vietos ir ėmė stropiai darbuotis aštriu snapu.
- Dievuli, gelbėk, - dabar jau  klykė Antosė, - užmuš nevidonas, užkapos..
Subėgę kaimo gyventojai atsinešė platų vielinį tinklą, likusį dar nuo pokaro laikų, ir apstoję ratu siaubūną užspietė jį vienoje vietoje. Gerosios pardavėjos Kazimieras, užsitempęs ilgas gumines pirštines, sučiupo žvėrį ir įkišo į maišą, bet valandėlę pasvarstęs, kad to gali neužtekti, liepė Apolonui iš namų atnešti ritinėlį lipnios juostos , kuria apvyniojo gaidžio snapą ir kojas. Iš med. punkto atskubėjusi daktarikė Rūta  pirmiausia nukentėjusiems  turėjo sugirdyti pilną buteliuką valerijonų, nes abu Marcelinai, parkritę ant žolės, susikibo rankomis ir nenorėjo paleisti vienas kito.  Ilgai daktarikė tepliojo įvairiais tepalais sumuštas ir prakirstas vietas, kol nusprendė, kad gaidys galėjo būti pasiutęs, todėl kiekvienam nukentėjusiam  būtinas skiepas nuo pasiutligės. Tik atvažiavęs veterinaras Povilas nuramino, kad  gaidžiai tokia baisia liga tikrai nesergantys ir pasiūlęs narsuolį nupirkti veislei savo ūkyje. Marcelinas, išgirdęs tokią naujieną, net apsiverkė iš laimės, ko jau nebuvo daręs trisdešimt metų , o vėliau, nubraukęs ašaras, įkyriai prašė veterinaro priimti kuklią dovaną - margą dvejų metų gaidį.
... Marcelinas mojo ranka, kol veterinaras išsuko pro kiemo vartus, tada lėtai persižegnojo ir mintyse palinkėjo savo gelbėtojui stiprybės. Pavargęs po įtemptų dienos įvykių senasis jau buvo  besukąs namų link, kai iš daržo pusės išgirdo siaubingą klyksmą, veriantį iki pat sielos gelmių. Atrodė, kad pats nelabasis užpuolęs jo moterį. Išbėgusiai iš trobos daktarikei, jis paaiškinęs, kad dabar valerijono tikrai neužteks, todėl jis skubiai einąs parnešti stipresnių vaistų, o dar geriau - konjakėlio lašelį. Rūta, tik įėjusi į kaimynės daržą, suvokė tikrąją Antosės  nervinės krizės priežastį....


Mergina suprato, kad kelio priekyje kažkas atsitiko. Gigantas stovėjo kelkraštyje, o tolumoje mirgėjo klajojančių žiburių šviesos. Audra ėmusi rimti, įkyrėjęs lietus pamažu retėjo. Pasilenkusi pro mašinos langą ji  pamatė sustojusią   policijos mašiną. Kelyje įtraukę nugaras blaškėsi keli žmonių siluetai., kurie pajudėdavo į priekį, o netrukus grįždavo atgal prie  stovinčių mašinų. Ji, išgirdusi greitosios sireną, taip pat norėjo  bėgti į priekį, bet   pro surauktus antakius tolumoje įžvelgė sugrįžtantį  treilerio vairuotoją.
- Audra nuvertė tiesiai ant kelio kelis medžius, - įlipęs į kabiną vairuotojas krepšyje ieškojo sauso rankšluosčio. -,,Žiguliukas“ sustojo juos patraukti, o kažkoks avinas su ,,Volga“ jo nepastebėjo ir rėžėsi tiesiai į šoną. Atrodo, sunkiai sužeistų nėra, bet reginys prastas. Laukiam gaisrinės, atvažiuos, supjaustys medžius ir patrauks juos nuo kelio.
- O kodėl greitoji čia? - paklausė mergina. -Sakėt, sužeistų nėra.
- Vienam aplamdyti šonkauliai, kitam tikriausiai bus lūžusi ranka, o tas žabalas, sėdėjęs ,,Volgoje“, taip pat apsipylęs krauju. Vyrai, pajutę alkoholio smarvę, norėję dar  jam gerai į kaulus duoti, bet atvažiavo policija.
- Taip, kaip mūsų  kaime sako Teresėlė, kad tu, nelabasis, degtinės šaukšte prigertum, - grūmoja pirštu mergina.
- Iš tiesų, prasmingas palinkėjimas, išmintinga moteris jūsų Teresėlė, - tęsia vairuotojas, - taip, neretai išmintis ir protas ateina  kartu su pabalusiais smilkiniais ir praplikusiu pakaušiu. Kol esam jauni ir padūkę, niekas nebaisu ir jūra atrodo iki kelių, o tik vėliau imame  suvokti , kad kiekviena kūdra turi savąjį dugną...