Keitė numigo pusvalanduką. Vis dėl to ji sirgo ir tai pradėjo labai matytis vakare. Apie septintą Keitei pakilo temperatūra, bet Kitei ramybės vis dar nedavė darbo kambarys. Ryte jai buvo sunku prisiversti pradėti, o dabar buvo sunku pajėgti pabaigti. Kaip dažnai būna pradžia sunki, galas taip pat, o vidurys tai saldainis kurį norėtum valgyti ilgai. Kitės saldainis buvo Gabrielė: jos arbata ir kalbos.
  Keitė lėtai nupėdino į sandeliuką. Apsižvalgiusi ką čia padarius, pastebėjo komodą. Ji turėjo keturis stalčius. Du viršuje ir du apačioje. Pirmame stalčiuje gulėjo apklotas. Antrame nieko nebuvo. Trečiame Kitė rado kelias brolio Beno šeimos nuotraukas, o pirmame – susuktą popierėlį. Išėmusi turtą iš stalčių Keitė nuėjo į virtuvę pasidaryti arbatos ir susirasti lemputę toršerui. Grįžusi įsuko lemputę, atsisėdo ant rausvosios sofos, užsiklojo apklotu, šalimais pasidėjo pjesę, nuotraukas ir popierėlį. Gurkšnodama „Džiunglių“ arbatą Keitė išlankstė popierių. Tai buvo perplėštos servetėlės ketvirtadalis, kurį kažkada jai įbruko Pandora, sena draugė. Ant servetėlės didelėm raidėm buvo užrašytas žodis „karamelė“.  Kodėl būtent karamelė Keitė nežinojo. Jai tai išties ir nelabai rūpėjo. Kitei buvo svarbu tik viena. Tai, kad lapelis nuo Pandoros. Nuo senos geriausios draugės, kuri kažkada dingo ir viskas. Keitei dėl to pasidarė liūdna, bet ji nenorėjo liūdėti, todėl servetėlę padėjo į šalį ir įsižiūrėjo į brolio šeimos nuotrauką. Benas buvo vedęs turėjo dvi dukras.
- Kai gyvenimas tampa idile, belieka tik numirt, kad nieko nesugadint... – prisiminė kažkieno pasakytą mintį Keitė. – Kas per nesąmonė? – nusipurtė.
Keitė gurkšnojo arbatą ir nejučiomis pradėjo pavydėti broliui. Jis turėjo šeimą. Benas buvo vedęs mylimą moterį, su ja susilaukė dviejų nuostabių dukrų, jis buvo paprasčiausiai laimingas. „ aš irgi noriu“ pagalvojo Keitė ir padėjo nuotrauką į šalį. Ji dar kartą atsivertė „Haroldą ir Modę“. Pasklaidė ją ir vėl pagalvojo apie Eriką. „Ar aš būčiau laiminga visą likusį gyvenimą praleisdama su juo? Taip, būčiau. Ar tikrai Erikas yra tas vienintelis? Taip, tai jis. Ar tikrai aš bijau? Ne, aš nebijau. Jau nebe bijau“. Taip begalvodama Keitė ėjo link telefono. Surinkusi numerį apie nieką kitą negalvojo, tik apie savo būsimą idilišką gyvenimą su savo išrinktuoju.
- klausau, - prabilo šiltas balsas kitame laido gale.
- Atvažiuok.
- O ko? – nelabai susigaudė.
- Pas mane. Juk buvom sutarę, kad pradėsim... – Keitei pritrūko žodžių. Erikas suprato ją ir be jų.
- Tuoj... – tepasakė ir padėjo ragelį.
  Keitė stovėjo šiek tiek apdujusi. Jai buvo sunku patikėti, kad jis atvažiuoja. Šiaip ne taip prasiblaiviusi suskubo padaryti paskutinius darbus darbo kambaryje. Keitė nukabino užuolaidas ir nuo grindų paėmė kilimėlį. Viską sugrūdusi į maišą pastatė šalia laikraščių krūvos. Dar kartą įėjusi į buvusį sandeliuką apsidairė. Viskas tame kambaryje buvo jauku ir priminė pradžią. Naujo gyvenimo pradžią. Dešimt metų Keitė Trenton jos laukė. Ji laukė nuo Pandoros dingimo. O štai dabar viskas taip tobula, taip šilta, taip jauku.
  Suskambo durų skambutis. Keitė žvilgtelėjusi į veidrodį nusišypsojo ir nulėkė atidaryti durų. Už jų stovėjo aukštas, juodaplaukis vaikinas veidrodinėmis akimis. Keitė įleidusi jį apkabino.
- Man taip gera tave apkabinti, - sumurmėjo Erikas.

  Kai laikrodis rodė dešimtą Keitė jau miegojo. Ji užmigo darbo kambarį, kai Erikas skaitė pjesę. Kitė norėjo pamatyti jo veidą kai jis perskaitys, bet deja užsnūdo.
Apie dešimtą valandą vakaro suskambo Keitės telefonas. Erikas atsiliepęs pasakė, kad Kitė jau miega, jis pažadėjo perduoti jai kas skambino. Kad nepamirštu Erikas šalia pjesės pavadinimo didelėm raidėm užrašė: Pandora.