patikėkit - gyvenu gerai
nelaukdamas laiko pražirgliojant sunkiais kareiviškais čebatais
ar pirštų galais skubiai nutipenant lengvu šiltu vakario žingsneliu
ar tiktai ne todėl tvarkingi laukai, užsodinti grikiais ar batatais
man vienodai gražūs kaip ir lengvas lapas, nuplaukiantis upeliu
                       gyvenu tikrai gerai
dabar tiesiog liūdžiu, dabar mąstau (net tai galiu) apie liūdėjimą
dabar niūniuoju sau po nosim, skubiai po erdvę žingsniuodamas  
pasimėgaudamas godžiai geriu sieninio laikrodžio seno tiksėjimą
šaukdamas vardu akimirką kiekvieną, jų visai neskaičiuodamas
                                       gyvenu gerai
sulig žaliuojančiu pavasariu, lyg vogčiomis, įžengdamas rytojun
kas rudenį žingsniui nuo apsunkusio išsiskyrimų nešulio lėtėjant
žengiu į laimei sudaužytų vyno taurių šukėmis išgrįstą kelią rojun
grįžtu ten pat, iš kur ateit taip ir nespėjau
                                                     gyvenu