Revenas pamažu grimzdo į miego karalystę. Sapnai apgaubė visą jo protą, bet tik vienas iš jų pateko į jo pasąmonę. Ir tas vienas buvo išrinktasis...
Tuščia balta erdvė. Atrodo. kad nieko aplink nėra, bet jis girdi kažką alsuojant. Ir girdi gerai... Berniukas eina, ieško, iš kur sklinda tas alsavimas. Ir jis prieina to garso šaltinį...
Reveno akių vyzdžiai neišsipletė, širdis nepradėjo mušt dažniau, ir jis nė trupučio nenustebo pamatęs žalią padarą. Padaras susigūžė pamatęs berniuką.
-Nebijok, aš nebaisus, – ištarė Revenas.
Padaras dar labiau susigūžė.
-Mano vardas Revenas, – jis ištiesė ranką gyviui, padaras nedrąsiai atkišo savąją. – Ranką reikia paspausti, – nusišypsojo, kai padaras tai padarė. – Koks tavo vardas?
-Jungingenas... – prabilo gyvis maloniu mažo vaiko balsu.
-Jungingenas? Keistas vardas... Iš kur tu, Jungingenai?
-Iš Nebtūno.
-Iš Neptūno? – nustebo vaikas.
-Ne, iš Nebtūno. O tu? – Jungingenas liko nedrąsus kaip ir pradžioje.
-Iš Vietnamo.
-Kur jis yra? – padaras padrąsėjo.
-Na, nežinau kaip pasakyti... Nejau nežinai, kur yra Vietnamas?
-Ne. Mano pasaulyje toks neegzistuoja.
-Tavo pasaulyje?
-Taip... Ir be to kas tu?
-Aš žmogus, kaip ir visi.
-Žmogus? –Jungingenas nieko nesuprato.
-Žmogus. O tu kas tada?
-Žmokus, kaip ir visi.
-Žmokus?
-Žmokus.
Abu žmonės ar žmokės valandėlę patylėjo.
-Kiek tau metų? – paklausė Revenas.
-215.
-215?
-Taip. Mūsų pasauly taip įprasta. Ir aš pagal mūsų skaičiavimą esu dar tik vaikas. Nes, kaip suprantu, mes iš skirtingų pasaulių... O kiek tau metų?
-9, – atsakė vietnamietis.
-Pagal mūsų skaičiavimą tu būtum ką tik gimęs, – Jungingenas nusijuokė.
-O tu pagal mūsų skaičiavimą būtum seniai seniai miręs, – Revenas irgi pradėjo juoktis, kol galų gale vaikų juokas tapo dideliu ir garsiu kvatojimu.
-Gal galėtume būti draugai? – paklausė Revenas.
-Draugai?
-Na, taip, juk žinai, draugystė, draugai...
-Kas yra draugystė?
-Draugystė yra pats nuoširdžiausias ir pats tvirčiausiais jausmas. Draugai yra sielos broliai. Draugai –pati tvirčiausia sąjunga, o tie, kas turi tikrus draugus, tiems niekada neliūdna... – pakiliai kalbėjo Revenas. – Draugystė yra amžina. Tikri draugai yra neatskiriami. Turėti draugą – pats geriausiais ir pats nuostabiausias jausmas. Tikras draugas tave visada supras, paguos tave ir pralinksmins liūdnom akimirkom... Tik tikrų draugų nėra labai daug.
Jungingeno akys žibėjo kaip didelis švyturys.
-Taip, aš noriu, jog tu būtum mano draugas! – sušuko pakylėtas.
-Draugai per amžius, – Revenas ištiesė ranką.
-Draugai per amžius, – Jungingenas ją paspaudė.
Akimirką draugai per amžius tylėjo žvelgdami į vienas kito žvilgančias akis.
-Bet aš niekada neturėjau jokio draugo... – tyliai pasakė Nebtūnietis.
-Visada yra pradžia.
-Bet...
-Jokių „bet“ mūsų draugystėje nebus.
-Nebus... – tyliai ištarė Jungingenas.
-Man jau metas, – ištarė Revenas. – Iki pasimatymo.
-Iki...
Reveno protas pamažu brido iš sapno, o Jungingenas, jo naujasis draugas žiūrėjo kaip Revenas tirpsta akyse.
Berniuko akys prasimerkė, ir jis vėl pamatė įprastą kambario vaizdą, nieko neprisimindamas apie baltą erdvę, kurioje sutiko savo draugą. Naująjį tikrą ir patį geriausią draugą...