Keitė Trenton – Kitė iš keturių muškietininkų kompanijos pasitraukė po Džeinės. Ji su Britne nelabai gerai sutarė.  
  Prieš dešimt metų Keitė buvo miela, maža, pašėlusi mergaitė svajojanti tapti aktore. Ji tokia išliko ir po tų metų, kuriuos praleido gyvendama viena. Kitė išsikėlė sau tikslus ir mažais žingsneliais link jų ėjo. Ji netapo aktore, bet tapo puikia režisiere. Kitė dabar dirba viename nedideliame teatre, su paauglių grupe. Nors jos alga nėra labai didėlė, Keitė džiaugiasi galinti eiti į darbą kaip į šventę.

Po dešimties metų...
(2005-01-14)

- Labas rytas, Bostone. Kaip įprastai puse septintos startuoja radijo programa...
- Labas rytas žadintuve, - sušvokštė Keitė. – Viso gero Bostone, - trenkė žadintuvui.
  Keitė Trenton visad mėgo rytais pamiegoti ir ypač tada kai suserga ir nereikia keltis į darbą. Todėl dar kiek pakosėjusi Kitė palaimintai grįžo prie sapno.

  Po dešimtos penkiolika kažkur kambaryje suskambo mobilusis telefonas. Keitė pramerkusi vieną akį ėmė klausytis kur. Greitai nustačiusi telefono buvimo vietą, lėtai nuslinko atsiliepti.
- Ko? – riktelėjo.
- Labas rytas, - nustebęs balsas pasisveikino.
- O, sveika Gabriele, - nuleido tona Keitė.
- Ką šiandien veiksi?
- Sirgsiu.
- O gerai! Gal nori su manim kur nors išgerti arbatos?
- Juk sakiau sergu.
- Oi... Ką aš sau manau... Gal galėčiau užbėgti pas tave arbatos? – drąsiai prašėsi į svečius Gabrielė.
- Kokiu reikalu?
- Ar būtina turėti reikalą norint aplankyti savo geriausią draugę?
- Gabe...
- Gerai. Man įdomu ar tiesa apie Erika ir...
- Gerai, - nutraukė Keitė draugę. – Ne telefonu. Man ir pačiai būtų smagu pasikalbėti su tavim apie Eriką ir... Na, žinai...
- Ne telefonu, - nusijuokė draugė. -  Aš pas tave užbėgsiu apie trečią. Gerai?
  Kitė nesivergino atsakyti. Ji paprasčiausiai padėjo telefono ragelį ir nuėjo į vonią.
  Nusipraususi, apsirengusi ir pasiklojusi lovą Keitė nuslinko į virtuvę. Gurkšnodama kavą nusprendė sutvarkyti darbo kambarį, kuris buvo virtęs į sandeliuką. „Vis dėl to, jei Erikas atsikrausto, reikėtų susitvarkyti“ – galvojo ji.
  Išgėrusi savo kavą, Keitė neskubėjo link darbo kambario. Ji nuvalė dulkes nuo spintelės, pavėpsojo pro langą, pasitikrino elektroninį paštą. Kai Kitė pagavo save atidėliojančią kambario tvarkymą, susigriebė ir tvirtais žingsniais nužingsniavo link sandeliuko durų. Virpančia ranka pravėrė jas ir atsiduso: „daug darbo“.
  Iš pradžių Keitė atitraukė užuolaidas, kad į kambarį patektų nors kiek daugiau šviesos. Ryški saulė apšvietė dulkėtus baldus, daugybę laikraščių krūvelių, kelias poras senų sportbačių, porą storų aplankų ir dar keletą niekam nebereikalingų daiktų.
  Kitė pradėjo nuo laikraščių. Surinkusi juos į didelę krūvą pastatė už durų. Po to  ėmėsi dulkių valymo. Springdama, kosėdama ir vis labiau ketinanti nusispjauti į kambario tvarkymą, Keitė nuvalė baldus. Ketindama pasidaryti mažą pertraukėlę atsisėdo už rašomojo stalo. Įsitikinusi, kad stalčiuose nieko nėra, apsidairė. Kambarys atrodė neprastai. Geltonos sienos buvo ryškios ir suteikė kambariui daug šilumos. Iki žemės langai labai praplėtė erdvę. Tik užuolaidos buvo ne iš tos operos, todėl Keitė pasižadėjo sau jas išmesti. Netoli langų buvo komoda. Ant jos keli aplankalai prigrūsti, kažkokių popierių. Po komoda dulkes rijo žalsvas kilimas, kurį taip pat Kitė žadėjo išmesti. Prieš langus stovėjo rašomasis stalas labai grakščiomis ilgomis kojomis. Šalia jo buvo kėdė, baltu atlošu. Į vieną darbo kambario sieną buvo atremtas didelis veidrodis. Jis suteikė kambariui kažkokį dvilypumo jausmą. Vienintelis daiktas kuis veidrodyje neatsispindėjo, buvo rausva rokoko stiliaus sofa. Keitė ją laikė nes ji buvo begalo patogi skaityti knygai ar kokiai pjesei. Šalia sofos stovėjo toršeras. Jis nešvietė nuo tada kai Kitė liovėsi skaityti knygas ir būti šiame kambaryje.  
  Pertrauka yra pertrauka. Kai dirbi sau, gali pasidaryti pertraukėles kada nori ir kokio tik nori ilgio. Keitė neketino greit grįžti prie darbo kambario pertvarkymo. Ji šiuo metu labiau norėjo prisiminti kas yra aplankaluose ant komodos. Paėmusi juos Kitė įsitaisė ant rausvosios sofos ir pabandė įjungti toršerą. Staiga atmintis ne tik atgijo, bet ir pradėjo šokti. Keitė prisiminė, kad kai paskutinį kartą čia jaukiai sėdėjo vieną ūkanotą kovo dieną, kažką skaitė staiga užgeso toršeras. Numetusi savo skaitalą išbėgo susirasti naujos lemputės. Kaip tik tada paskambino Erikas ir pakvietė kur nors nueiti. Taip Kitė pamiršo savo skaitalą, lemputę ir šį kambarį. Vėl Erikas...
  Ištraukusi lapus iš aplankalų užsimerkė. Keitė žinojo, kad juose kažkas ypatingo, tik neprisiminė kas. Atsimerkusi pamatė seną gerą pjesę „Haroldas ir Modė“.  Kitė nerado savyje jėgų skaityti ją iš naujo. Keitė tik prisiminė kokį malonumą patyrė skaitydama pjesę pirmą kartą ir dabar ji įsivaizdavo, kaip skaito „Haroldą ir Modę“ savo teatro studijos vaikams. Na, ne tokiems ir vaikams, gal geriau mažiesiems suaugusiems. Tos šiltos mintys, vaizdiniai labai migdė. Keitės akys merkėsi ir ji palengva pradėjo tapenti link dėdės miego pusės. Suaugusi Keitė norėjo vėl pasijusti maža ir atsisėsti ponui miegui ant kelių, padėti galvą ant peties ir užmigti...
  Nenoromis pramerkusi vieną akį pažiūrėjo į laikrodį. Tuoj trys. Gabrielė gali pasirodyti bet kurią akimirką, tad nereikėtų užmigti, - bandė galvoti Keitė.
  Lygiai trečią suskambo durų skambutis. Kitė atidariusi duris išvydo savo geriausią draugę Gabrielę Parker - Gabę.
- Štai ir aš, - šiek tiek sudramatizavo ateivė.
- Jau pastebėjau. Štai ir tu, - šiek tiek sarkastiškai sumurmėjo Keitė.
- Kas per širšė įgėlė? -  nusistebėjo Gabrielė.
- Jokia.
- Aišku, - ji puikiai suprato Keitės šaltumą. Tema kuria Kitė negali laisvai kalbėti buvo Eriko tema, o ypač dabar kai jis atsikrausto.
  Draugės nuėjo į virtuvę. Šeimininkė užkaitė vandenį.
- Kokios arbatos gersi? – paklausė.
- Džiungles, - šyptelėjo Gabė.
- Ką? – nesuprato Kitė.
  Gabrielė ištraukė iš rankinuko arbatos maišelį ir padavė draugei. Ant žalio pako didelėmis juodomis raidėmis buvo užrašytas pavadinimas „Džiunglės“. Tai buvo žalioji arbata su rožių žiedlapiais. Keitė prunkštelėjo.
- Prašyčiau nenurašyti kol neparagavai, - pyktelėjo Gabė.
- Juk žinai mano nuomonę apie žalią arbatą...
- Bet tai sveikiau negu juoda... Tau tereikia priprasti prie skonio. Iš pradžių ir man ji nepatiko, o po įsimilėjau, - šyptelėjo Gabrielė.
- Kelis kartus tau dar reikės pakartoti, kad man žaliosios arbatos skonis patinka. Tiesiog nepatinka spalva... Kai geriu ją atrodo, kad geriu kokį nuodingų žolių nuovirą.
- Juk sakau, tau reikia priprasti prie skonio, - lyg nieko negirdėjusi Gabrielė toliau varė savo. –  Be to gersim arbatą čia?
- Ne, imk savo puoduką ir einam į darbo kambarį...
  Keitė įsitaisė ant rausvos sofos, o Gabrielė už rašomojo stalo. Kelias minutes jos sėdėjo, tylėjo, gėrė arbatą ir žiūrėjo į vieną pasirinktą tašką. Pirmoji pokalbį pradėjo Keitė.
- Nekalbėjai su Skarlet?
- Ne, o ką?
- Man neramu dėl jos.
- Man irgi.
- Trečiadienį buvau su ja pietauti „San Marine“ ir ji sakė kad galvoja kad vėl atjojo tas jos išrinktasis.
- Man irgi kažkada sakė tą patį... Bet nepasitvirtino. Dar ji kažkada pasakojo apie tokį Robertą ar Brainą, nepamenu.
- Aš irgi jų jau nebeprisimenu.
- Kas jai yra? Kodėl nebekalba... Mačiau kaip verkė ir kai paklausiau kas buvo pasakė kad vis vien nieko nesuprasiu ir...
- Ai, nekalbam apie ją. Skarlet mane veikia kaip psichologinis vampyras. Kai jai gerai skraido ir visus skraidina. O kai blogai, pasako kad nelysčiau ir verkia sau viena. O ir visi kiti turi nervintis...
- O ji tau nesakė, kad išvažiuoja?
- Kur? – Keitė paspringo.
- Į Marselį, po to Lioną, Orleaną ir Paryžių. Man Skarlet sakė, kad važiuos traukiniu su kažkokiu prancūzu... Atseit gyvenimo kelionė. Pf...
- Vis vien neturiu ūpo kalbėti apie tą svajoklę. Keičiam temą, - užkimusiu balsu pareiškė Kitė.
  Gabrielė įsižiūrėjo į ją ir nusišypsojo „pagaliau“.
- Pasiruošus visam pasauliui paskelbt? – gurkštelėjo arbatos Gabė.
- Apie ką tu? – nesusigaudė Keitė.
- Nevaidink.
- Nevaidinu. Tik nesuprantu apie ką kalbi...
- Supranti Keite. Atėjo metas pakalbėti apie tą kuris tau neduoda ramybės, - pergalingai šyptelėjo Gabrielė.  – Pakalbėkim apie judu su Eriku.
  Kitė paspringo Gabrielės žodžiais.
- tai kaip ten? – draugiškai nusišypsojo Gabė.
  Tą akimirką Keitei arbata pasidarė per karti. Cukrus buvo netoli jos, ant sofos, bet reikėjo ištiesti ranką... Kitė nusprendė gerti kartų gėrimą.
- Mums viskas gerai, - sušvokštė ji.
- Matau. Girdėjau gandus, kad Erikas kraustosi pas tave.
- Girdėjai gerus gandus.
- Tai ir vestuvėmis, vaikais ir amžina laime kvepia?
- Niekuo man nekvepia. – niurnėjo Kitė. – Aš paprasčiausiai bijau. Labai bijau pradėti su juo gyventi, nes tada jau tikrai pakvips vestuvėmis ir taip toliau. Na, supranti... Ir aš manau, kad dar nesu pasiruošusi tokiems žingsniams ir pakyčiams. Gal aš dar nesubrendusi kad galėčiau ką nors keisti savo gyvenime. Gabriele, aš dar sunkiai pati viena su savimi susitvarkau. O kaip bus su Eriku? Tada reikės ne tik savimi rūpintis, bet ir juo. Ir dar reikėsi taikytis prie jo visokių buitinių įpročių ir panašiai.
  Gabė pradėjo juoktis.
- Tai juk normalu. Jaudintis normalu.
- Bet...
- Žiūrėk kiek valandų, jau pusė šešių. Arbatą išgėriau apie Skarlet pašnekėjom, nors ir jokių išvadų nepadarėm. Apie Eriką išsiaiškinau. Ir ką dabar? Turbūt jau eisiu, - nusišypsojo Gabrielė.
- Bet aš tau tik pradėjau pasakoti...
- Čia susitvarkyti tau padės Erikas. Aš jo klausimu bejėgė, - panelė Parker apsisuko ant kulno ir nutapsėjo durų link.
  Keitė palaukė kol išgirs durų uždarymo garsą. Ji sąmojingai nepalydėjo Gabrielės iki durų. Kitė suprato, kad išlydėdama draugę būtinai padarys išvadas apie viską. Bet ne pati, o su Gabrielės pagalba.