Šopenhaund:  
  Panelė madmuzelė Šopenhaund kaukšėdama savo naujais, vos šįryt pirktais, geltonais, lakuotais bateliais, lėtai vaikštinėjo po raudonų rožių sodą, nors ji labiau mėgo baltas, bet ją norėjęs sužavėti vyras manė, jog raudonos rožės- tai meilės ir aistros gėles, o sėdamas šį sodą tada jis tai būtent ir jautė. Rinkdama žiedlapius vis nuo skirtingų gėlių galvų, ji krovė juos į delną. Tai visai netikėtai tapo kasdieniu ritualu, kurį ji privalo atlikti ryte, po piet ir prieš vakarienę. Kai saujoje jau nebetelpa žiedlapiai, ji juos išmeta aukštyn ir, jeigu pasitaiko palankus vėjas, stebi jų didingą nusileidimą. Apskritai, ji gėlių nemėgsta, o ypač rožių. Ir į sodą mielai neužsuktų niekad, bet tai pasidarė privilegija. Pirmas kartas buvo siekiant parodyti palankumą, šitaip stengusiasiam žmogui, o paskui pamažu pamažu... jau ir nejautė, kad šitaip elgiasi. O dienos raciono negadino. Tad taip ir apsistojo ties šitokiu hobiu. Juk be apsipirkinėjimo delikatesų ragavimo ir dažnai ją aplankančių nuolatinių ir vis naujų draugų, nieko įpatinga ir neveikė.O argi ne įspūdingai atrodo panelė kasdien išmetanti į orą saują žiedlapių? Sukuria aplink save įdomios asmenybės aurą. Tačiau panelė madmuzelė Šopenhaund tikros tokios neturėjo.
Rožės:
    Madmuzelės rožių sodo viršila augo ties kairiuoju sodo kampu, ketvirtąjame krūme, penktoje nuo  apačios šakoje. Visi jos klausė. Ir jos žodis būdavo lemiamas. Ne reiškė ne, o taip reiškė taip. O kas drysdavo prieštarauti, buvo vykdoma teroro politika. Iš pradžių kankinimas- vandens ir saulės apribojimas, jei tai nepagelbėdavo- absoliutus nuvytimas, o blogiausiu atveju- puvimas. Tą žvarbią lapkričio penkioliktosios naktį. Rožių vadas rėžė griežtą kalbą.:
  -Privalome sustiprinti savo pajėgas. Per didelė žmonijos dalis ėme kovoti prieš mus. Per daug įvairių akcijų, paskaitų, apmokymų ir pamokymų. Policija pernelyg pareigingai dirba savo darbą. Kas atsakingas už pervežimą per sieną?! Ko aptingote. Pavargti nėra kada. Mūsų tyli veikla tampa skandalais. Su šitokia komanda vieną dieną bankrutuosiu. Pernai išvesta teorija, jog visos šitos prevencijos,su tikslu mus slopinti, greit pabos- žlunga. Melas! Antirožistai nenugalimi. Tokie pat nenugalimi, kaip ir mes. Bet jūs neturite teisės pasiduoti. Ką pradėjom tą ir pabaigsim, jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai. Žmonija pagaliau bus sunaikinta.!
  Rožės plojo ir šaukė. Siūbavo ir ūžė. Džiūgavo ir tikėjo savo vadu. Vos mėnulis pakilo šiektiek aukštėliau ir pasitraukė iš šešėlio apšsviesdamas sodą, darbininkės įniko į darbą.
Šopenhaund:
  Madmuzelė išgirdo durų skambutį aidinti per visus jos popierinius rūmus. Kaukšėdama ji nuskubėjo jų atidaryti. Buvo labai nustebinta kai tarpduryje išvydo du, dešimties metų nesiekiančius, berniukus. Bet kadangi ji buvo tokia draugiška ir paslaugi visiems, ir nekėlė jokios diskriminacijos sąlygų ji juos įsileido. Nusivedė juos į sodą- į labiausiai pasididžiuotiną savo namų vietą, į kuria visi svečiai dėl neaiškios (neaiškios?) priežasties tik ten ir tenorėjo eiti. Panelė madmuzelė Šopenhaund priskynė pačių gražiausių ir šviežiausių žiedlapių- vaikams jug nieko negaila. Žiedlapius vaikučiai susigrūdo į kišenes. Madmuzelė akimirką jautė vaikų nepagarbą augalėliams, bet išvydus jų gyvenimo dar nesugadintuose delniukuose žalius popierėlius, jausmas prapuolė ir plačiai nusisšypsojusi palydėjo juos iki durų ir paragino užsukti dar kartelį.
Rožės:
   Mėnuliui tekant sodas buvo užpildytas šnabždesiais: „Matei? Girdėjai? Dar ne viskas prarasta. Mes dar nežuvę. Valiooo!„ Išpenktos šakos nuo apačios taipat atsklido balsas, kuriam nuaidėjus visi iškart nuščiuvo:
   -Taip, mielosios mano draugės ir kolegos, jau nebeilgai kenčiame vergovę. Šiandien Madmuzelė tai patvirtino. Mūsų jėgos neišsemiamos. Tai ką statėme tiek metų šitaip lengavai nesugriaus. Auga naujos kartos, kurios žus anksčiau. Mes gyvi. Mes gyvuojama. Ir mes neišnaikinami!
   -Valiooo!!!
   -Bet jai mes pasiryžę įvykdyti savo tikslą. Tuomet… tuomet. Visi reiškia visi. Taip reiškia taip. Ir ne reiškia ne.  įsidėmėkite. Jei naikinti žmoniją, tai naikinti žmoniją. Ir ne kitaip. Panelė madmuzelė Šopenhaund žmogus?
  -Žmogus!!!
  -Naikinti žmoniją, reiškia naikinti žmoniją?
  -Naikinti!!!
  -Puiku.

Taip ir būtų jie visi ilgai ir laimingai gyvenę, kaip ir įprasta pasakose, jeigu ne rožių maištas.
Kaip ir kiekvieną rytą panelė Šopenhaund rinko po žiedlapį iš kiekvienos rožės ir jau ruošėsi mesti juos aukštyn į orą, bet jautė, jog saujoje telpa dar vienas žiedlapis, žiedlapis nuo kairiojo sodo kampo ketvirtojo krūmo penktos nuo apačios šakos. Ir siekė jo savo laibais, baltais, prižiūrėtais pirščiukais. Rožių valdovė vykdė planą: dūrė. Ji dūrė. Madmuzelei iš rankų iškrito raudoni ir aromatingi žiedlapiai. Ji instinktyviai įdėjo smilių burnon. Koktus ir didžiulis kraujo lašas lėtai ir skaudžiai leidosi stemple iki skranžio. Užliejo ją visą. Ji suklupo. Stebėjo rožę, matė, jog ji juokiasi, bet negirdėjo nes ausys buvo užgultos skausmo ir savo pačios balso: “Kodėl sodindamas sodą jis nepasakė, jog jis pavojingas. Kodėl, kurdamas priklausomybę jis nepaskė, kad ji paims ir mane. Kodėl, sodino tai, kas nuodinga. Tai, kas kankina. Tai, kas neleidžia miegoti naktį ir gerai jaustis rytą. TAI...“
  Ne viskas, kas auksu žiba yra auksas. Ir rožės yra skaudžios ir nuodingos.
  Popierinia rūmai griuvo. Jie griūva kasdien. Jų nemėgstančiųjų pagalba, ar be jos. Jie griūva. Bet rožės perdaug įsikerojo ir įtvirtino savo šaknis, kad nykstant rūmams nyktų ir jos.