Aš lyg vinis kalu kalu, kalu kalu
dienų eiles – tuščias datas.
Pirmyn - atgal, aplink ratu
kasdien tą pačią pasaką seku.

Kai senas geležinkelis,
sukuprintas avarijų, savižudžių dalių
ar netyčiukų liūdesio dejuoja,
galvą jei priglausčiau vėl
prie bėgių purvinų –
vargu ar dar sudomintų, kieno tai būta kojos.

Vis nesigirdi ūžiančio vandens,
išvirtusio su dūmais iš nusenusios mašinos.
Mažyčiai akmenukai paskutinį šokį man surengs,
galbūt suprasdami –
aš kurčias, nejučiom buvau užgimęs.