Šalia nedidelio sniego kauburėlio tupėjo barzdotas vyriškis. Jam dar nebuvo keturiasdešimties, bet jo plaukai buvo balti, o akys – drumstos ir apsiblaususios. Aplink, kiek akys užmatė, plytėjo sniego dykuma. Vyriškis laikė rankose kepurę, o jo žilus plaukus taršė skaudus šaltas vėjas. Vyras nejautė šalčio.
Netoliese gulėjo išardytos rogės. Du jų skersiniai buvo surišti virve į kryžių, kuris stirksojo, įkištas į sniego kauburėlį.
Vyras buvo alkanas, sušalęs, pavargęs.
„Šalta tau, Pifai? – vos girdimai pradėjo kalbėti su mirusiuoju. – Ir kaip tu nenumirei anksčiau, drauguži? Juk visą savaitę vos vilkai uodegą. Ir tuščios rogės tau jau buvo per sunkios.“
Pakilo naujas vėjo gūsis, ir ledyne pasigirdo pratisas gailus kaukimas. Bet vilkai buvo toli. Kaukė vėjas.
„Ak, seniseni, – toliau jau su savim kalbėjo vyras. – Ar žinojai, kad išeini mirties ieškoti? Gal ir žinojai, bet netikėjai. Tfu – jis garsiai nusispjovė. – Velniop. Velniop viskas. Lygiai taip pat, niekam nematant, galėjai nusibaigti ir kur nors miesto šiukšlyne.“
Vyras pakilo ir bandė eiti, bet kojos jo nebeklausė. Vėjas suko baltas snaiges apie jo sumedėjusias kojas, plaukai apšerkšnijo, ir jau sunku buvo pasakyti, ar jie žili, ar tik apsnigę.
Paraudusios akys nebegalėjo žiūrėti į sniegą, ašarojo ir merkėsi, o rankos, sugrubusios ir neklusnios, veltui gaudė orą, tarsi ieškodamos už ko užsikabinti, kad būtų lengviau eiti.
Netrukus, netekęs jėgų, vyriškis pargriuvo į sniegą.
Vėjas lyg draugas tuoj apklojo jį sniegu. Temstančioje sąmonėje dar šmėstelėjo mintis: „Ant mano šuns kapo stovi kryžius...“