Džeinei jau nebereikėjo grįžti į parduotuvę. Darbą ji baigė. Jau ketinančią eiti namo Džeinę sustabdė Hiena.
- Palauk, manau mums į tą pačią pusę, - valdingai artinos bendradarbė.
  Šiek tiek luktelėjusi Džinė su Hiena pajudėjo gatve. Snigo.
- Aš turi su kuo nors pasikalbėti, - suniurnėjo Džeinė.
- Nejau? – ironiškai šyptelėjo Hiena.
- Man šiandien skambino.
- Daug kam skambina.
- Nepertraukinėk.
- Gerai.
- Ir vėl pertraukei... – jau visai siusti pradėjo Džeinė. Hiena keistai ją nervino.
- Atsiprašau...
- Garai. Tai kaip jau ir sakiau man šiandien skambino, - padarė pauzę Džinė. – Man šiandien skambino Pandora, sena mano draugė. Ji pasiūlė rytoj susitikti, - vėl pauzė. – Rytoj vis vien nedirbu todėl ir sutikau.
- Ir? – nedraugiškai tarstelėjo Hiena.
- Aš jos nemačiau dešimt metų. Mes buvom geriausios draugės. Na, buvom keturios, - Džeinė vėl padarė pauzę. Ši buvo kur kas ilgesnė nei prieš tai buvusios. -  Kai kažkur Pandora dingo mes, likusios, taip paėmėm ir nustojom bendraut.  
- Ir? – vėl tarstelėjo Hiena.
- Ir nežinau. Kažkaip nenoriu jos matyt...
- Tai neik.
- Negaliu jau sutikau. Be to Pandora sakė kad susirinksim visos.
- Ir?
- Gal baigsi su tuo savo ir? – neištvėrė Džeinė. – atsiprašau, - atsidususi pravebleno pati išsigandusi tokio savo jausmų potvynio.
  Hiena prisidegė cigaretę. Tarp jos kietai sučiauptų lūpų cigaretė styrojo kaip smaili rakštis, dar neapsisprendusi lysti giliau ar iškristi. Hiena kaire akimi sekė dūmų ratilus kurie jai leidus spyruokliavo iš jos nosies į  per daug šaltą orą, tiesai į dangų. Džeinės bendradarbė nekreipė daug dėmesio į savo pakeleivę. Hiena buvo tarsi plytų siena kuriai mažai kas rūpėjo.
- Žinai.... Manau, aš nenoriu Pandoros matyti dar ir dėl to kad prieš penkerius metus ją mačiau kažkur Bostone. Manau ji taip pat mane matė, bet nepasisveikino net nelinktelėjo,- bandė prisiminti Džeinė.
- Tai ko pati nepriėjai? – paklausė Hiena.
  Džinė sustojo, o bendradarbė pasuko į kitą gatvės pusę ir netrukus dingo už kampo. Dar kelias minutes Džeinė vaizdavosi užuodžianti Hienos cigaretės dvoką.
- Tai ko pati nepriėjau? – uždavė tą patį Hienos klausimą Džinė sau. – Gal dėl to nes manau, kad Pandora turėjo prieiti. Nes aš niekur nedingau, o ji... – kalbėdama su savimi Džeinė priėjo savo namą.
- Geras vakaras kaimyne, - pastebėjo šiltas balsas.
  Džeinė atsisuko. Už jos stovėjo Albertas. Jis girdėjo Džinės pokalbį su savimi ir paskubėjo pareikšti savo nuomonę:
- Kai norės ji pati prieis.
- Tai kad jau priėjo ir aš nežinau ar to noriu... Ar noriu kad ji dar kartą prieitų...
- Kiekvienas mes turim teisę į antrą šansą, nepamiršk to, - Albas įėjo į laiptinę. Jis kaip geras kaimynas palaikė duris Džinei.
  Kartu užlipę tuos kelis laiptelius iki pirmo aukšto ir pasukę į skirtinga puses, prie savo durų vienas į kitą atsisuko.
- Tai ką, brangioji, iki ryto, - nusišypsojo Albas.
- Tai ką brangusis, iki ryto... – Džinė taip pat nusišypsojo ir įėjo į savo butą.

  Džeinė Vindvei nusprendė prieš eidama miegoti išgerti arbatos. Pasitaisiusi karšto gėrimo nuėjo į savo kambarį. Atsisėdo ant lovos apmastė viską kas šiandien įvyko. Atrodo įvykiai šiandien padrebinę jos pasaulėlį prarado svaiginamąją galią. Džeinė susitaikė su ta mintimi kad jos sūnaus tėvas jį palieka, Džinė susitaikė su ta mintim kad Gariui dėl to nei šilta nei šalta. Kaip gera bendradarbė ji susitaikė ir su mintimi kad Saulė yra cirkininkė pabėgusi iš sudegusio cirko. Tai jos gyvenimas ir tegu gyvena, svarbu Saulei gerai... Dar Džinė prisiminė savo galimą paaukštinimą. Ji puikiai suprato kodėl Stenas nori kad ji užimtų tas pareigas. Senasis viršininkas Džeine visada pasitikėjo ir Stenas visada manė, kad reikia leisti pabandyti tiems kurie yra verti. Tai būtų savotiškas Džinės antras šansas... Ir dar ta Pandora. Ji visada buvo paslaptinga. Ji visada elgdavosi kaip tikra žvaigždė ir galėjo leisti sau dingti ir pasirodyti kada tik panorėjusi. Džeinė nusprendė duoti Pandorai antrą šansą, žinoma jei ji jo nori.
  Žiūrėdama kaip sninga už lango Džeinė pajuto laukianti kito ryto. Ji laukė paštininko, pusryčių su Gariu, rytinio pokalbio su Albertu... Gaila, kad rytoj nereikia į darbą. Nes Džinė dar laukė rytinės Hienos cigaretės, pietų su Niku ir Saule, Steno kabineto... Džeinė ilgesingai laukė savo rutinos, jai ji patiko, nesvarbu kad kartais nusibosdavo.
  Džinės arbata pasibaigė.
- Brr, - pasipurtė ji. Atrodo Džeinė gerdama arbatą sušalo.