Dėkoju Tau, kad vėjeliu atskridai,-
            vienatvę išvarei už vartų.
            Dėkoju Tau, kad ugnele šildei,
            kai buvau lyg pūga sužvarbus.

                  Dėkoju Tau, sesule, kad saulele nušvitai,
                  kai gyvenau juodžiau už naktelę.
                  Dėkoju Tau, kad lietučiu lietei
                  kraujuojančią nuo nevilčių mano galvelę.

           Dėkoju Tau, kad žodelį suradai,
           kai tyla, lyg bomba sprogt galėjo.
           Dėkoju Tau, kad giruže ošei,
           kai nemiga galvūgaly stovėjo.
      
                  Dėkoju, kad žemelėj gyvenai
                  ir dėkingumo išmokinai...