Praėjus dešimčiai metų nuo mano dingimo daug kas pasikeitė. Aš turėjau tris drauges ir šūkį, pasiskolintą iš trejų muškietininkų: Visi už vieną, vienas už visus. Mes buvom neišskiriamos, bet turbūt aš buvau grandis jungianti visas. Kai pabėgau mano draugės dar kelis mėnesius bendravo, o po išsiskirstė...
  Pirmoji mano pėdsakais pasekė Džeinė.  Mūsų Vanilė... Džeinė Vindvei kažką savy laikė ir kai aš pasitraukiau neišturėjo. Turbūt Džinė rado kelią į savo laimės salą. Ji savo senas drauges iškeitė į tokius pat kaip ji. Naujieji Džinės draugai buvo geri, paslaugūs, ramūs, tylūs...
  Daug kas keičiasi nuo tada kai tau dvidešimt dveji iki tada kai tau trisdešimt dveji. Po metų Džeinė ištekėjo, susilaukė sūnaus Gario. Dar po trejų metų jos vyras Karlas Tomas neteko darbo, jie persikėlė pas jo mama. Po metų Karlo motina išvarė sūnaus žmoną ir vaiką į gatvę. Tada Džeinę priglaudė geras draugas Albertas. Po pusmečio jis jai paskolino pinigų ir Džinė galėjo nusipirkti kuklų būstą. Albertas surado Džeinei darbą parduotuvėje. Po to nebebuvo nieko, tik amžina rutina...
  Taip prabėgo dešimt metų, per kuriuos net ir geriausi žmonės sugeba pasikeisti. Džeinė liko gera tik jai nusibodo laukti geresnių dienų todėl pasidavusi rutinai Džinė kaip pelė narvelyje diena iš dienos bėga savo ratelį. Ji bėga ir bėga, o kai pavargsta – paverkia, ir vėl, viskas iš naujo...

Po dešimt metų (2005-01-14)

- Labas rytas, Bostone, kaip įprastai pusę septinių startuoja radijo programa...
- Užsikimšt, - riktelėjo Džeinė žadintuvui ir išlipusi iš lovos išjungė jį.
  Už lango siautė balta žiema. Po pusės septinių minutė pasirodė ir paštininkas. Jis kaip ir visada tokiu metu nešė paštą. Nors buvo dar tamsu paštininkas vis tiek pamojavo Džinei, jis jai visada modavo be dvidešimt devynių septynios. Kiekvieną dieną...
  Dar kelias minutes prastovėjusi prie lango Džeinė Vindvei apsisuko. Ji matė graudų vaizdą, tokį patį kaip visada, niekad nesikeičiantį. Džinės kambarys buvo labai mažas kvadratas. Prieš langą kuris ėjo per visą sieną buvo sutriušusi dvigulė lova. Miegamas baldas buvo šleikščiai geltonas. Šalia lovos stovėjo kėdė, ant kurios žadintuvas – radijas. Kitame kambario gale, prie durų taip pat stovėjo kėdė. Ant jos buvo padėti visi Džinės drabužiai. Šalia kėdės iš vienos pusės buvo siūvimo mašina, o iš kitos – knygų krūvelė. Džeinės miegamasis buvo nudažytas pilkai ir jo grindys buvo išklotos šviesiai raudonomis parketlentėmis. Lubos nuo sienų nelabai tesiskyrė, nes kaimynai iš viršaus dažnai užliedavo Džinės butą. Kambaryje apšvietimas buvo prastas. Dėl dažnų kaimynų apliejimų nebuvo galima turėti lubinės lempos. Šalia Džeinės lovos buvo senas apdulkėjęs toršeras, kuris vos švietė.
  Nors dideliais patogumais Džeinė negalėjo pasimėgauti buvo patenkinta, kad turi stogą virš galvos.
  Apsirengusi Džinė išėjo į holą. Pabeldusi, įkišo nosį į Gario miegamąjį. Jis buvo kur kas didesnės nei Džeinės.
    Šūktelėjusi sūnui keltis Džinė pasuko link vonios. Ten atlikusi įprastinius rytinius ritualus nužvelgė save veidrodyje. Savo atspindyje ji nepamatė nieko naudo. Viskas buvo taip įprasta, taip nuobodu.
  Po to Džeinė nuėjo į virtuvę. Ten užsikaitė kavos ir sutepė kelis sumuštinius sūnui. Prisėdusi ant kėdės pervertė seną žurnalą. Už valandos į virtuvę atėjo ir Garis. Jis atsisėdo priešais ir numetęs motinai baltą voką kibo į sumuštinį. Džeinė lėtai  pakėlusi akis nuo žurnalo paėmė laišką. Jis buvo nuo Karlo.
- Ir kaip?  - paklausė Garis kai Džeinė baigė skaityti laišką.
- Išvažiuoja. Kur? Neparašė, - suglamžė popierių Džinė. – Gari man labai gaila...
- Ką padarysi, - atsistojo. – einu aš jau....
  Nespėjus Džeinei sumurmėti kad dar per anksti, Garis išėjo. Po minutės Džinė išgirdo laukųjų durų trenksmą.  Sutvardžiusi ašaras baigė gerti kavą ir vėl atsivertė žurnalą. Per ašaras aptraukusias jos akis Džinė nematė raidžių.

  Pusę devintos Džeinė išėjo iš namų. Tuo pačiu metu iš savo buto išėjo ir Albertas.
- Gera diena, - nusišypsojo kaimynas.
- Nieko čia gero...
- Kas vėl? – nusižiovavo Albas.
- Tas pats per tą patį. Karlas kažkur išvažiuoja, - vyptelėjo Džinė.
- Ir kas čia blogo? Juk judu išsiskyrėt ir jau seniai ir...
- Ne dėl savęs jaudinuosi jei ką, - pyktelėjo Džeinė dėl tokio draugo nesupratingumo. – Dėl Dievo meilės kaip jaustumeisi jei tavo tėvas ir tai iki šiol stuobrys buvęs dingtų visai?
- Jei mes kalbam apie Garį...
- Pagaliau susigaudei, - pertraukė.
- Palauk mieloji, - Albertas uždėjo ranką ant Džinės peties. – Ar tu klausei Gario apie tai kaip jis jaučiasi dėl to ir panašiai?
- Ne, bet...
- Na va. Neklausei. O aš su juo kalbėjau. Jis prieš pusvalandį buvo pas mane užėjęs... Jūs abu turit įprotį man guostis, - šyptelėjo Albas. – Tai va, ką aš noriu pasakyt. Džine, Garis jaučiasi gerai dėl to. Jam tėvas nereikalingas. Garis jaudinasi dėl tavęs. Ta prasme gal tau skaudu, kad taip reaguoji...
- Aš visai... – Džeinė staiga nutilo. Ji prisiminė, kad niekad apie tokiuos dalykus su sūnum nekalbėjo ir negirdėjo jo nuomonės apie visą šitą reikalą. – Gal ir tu teisus... Bet, sutik su manim tėvas vis vien reikalingas, kad ir koks jis bebūtų.
- Sutinku, bet dabar iš pradžių pasikalbėk su Gariu. Jis protingesnis nei tau atrodo, - Albas nusijuokė ir nuskubėjo pro duris.
  Džinė dar palingavo galva ir atsidususi išėjo į lauką. Pasuko į priešingą pusę nei nuėjo Albertas.

  Be penkiolikos devynios Džeinė pasiekė parduotuvę. Prie jos durų rūkė Hiena, labai nemaloni kasininkė.
- Labas rytas, - pasisveikino Džinė.
- Aha, - tarstelėjo sužvarbusi moteriškė su kvailai iš burnos styrančia cigarete.
- Graži diena.
- Jo, - piktai pasipurtė Hiena.
  Džinė dar kartelį nusijuokė ir įėjusi į šiltą parduotuvę pasuko link persirengimo kambario. Jame Džeinė persirengė darbine uniforma ir nusiteikė darbui. Nužvelgusi save veidrodyje Džinė netyčia užsisvajojo. Ji svajojo apie tai kaip susitaupiusi pinigų išsinuomos patalpas savo verslui. Tai yra mažyčiam grožio salonui. Ak, svajonės, dėl jų mes galime viską... Juk jos daro mus stipriais.
  Atsipeikėjusi Džeinė nuėjo į pagrindinę parduotuvės salę. Nusliūkinusi prie savo kasos nusišypsojo Hienai, kuri žiovavo prie apelsinų.  

  Kai tik balsas per mikrofoną paskelbė pirmą valandą Džinė pasirąžė ir atsistojo. Prasidėjo įdomiausia dienos valanda, pietų pertrauka. Džeinė nuėjo į persirengimo kambarį pasiėmė savo sumuštinius ir greit nužingsniavo link patalpos pietums. Tai buvo tuščias sandeliukas, kuriame stovėjo stalas ir trys kėdės keturiems žmonėms.
  Po penkių minučių į sandeliuką įėjo dar du žmonės. Tai Nikas ir Saulė.
- Sveiki, - pasisveikino Džeinė.
- Salut, - šyptelėjo Nikas.
- Kadangi aš niekada neatsisveikinu, nematau reikalo ir sveikintis, - išdidžiai pareiškė Saulė.
- O vakar, mieloji, lyg ir sakei kad niekada neatsisveikini, o pasisveikini visada, nes kitaip būtų nemandagu, - pastebėjo Nikas,
- Vaikeli, tai buvo vakar, - nė kiek nesutrikdama išdidžiai šyptelėjo Saulė.
  Džeinė ir Nikas kaip susitarę prapliupo juoktis, o išdidžioji pilstyti arbatą.
- šiandien gersim „Džiungles“, - nusišypsojo Saulė. –  Man labai patinka šios arbatos kvapas.
- Aha, visai nieko, - sutiko Džinė.
- Ar mano puodelyje būtinai turi plaukioti rožė? - nusistebėjo Nikas.
- Būtinai, - neišlaikė nenusišypsojusi Saulė. – Tai ką mielieji, „Bon appetite“ lyg ir taip sako prancūzai.
Džinė niekaip negalėjo liautis šypsotis. Jos dienos rutiną visada paįvairindavo pietūs su Saule ir Niku, bet ir tai galų gale virto neišbrendama rutinos dalimi. Nors visai smagu, bet kartais taip nusibosta.
- Aš turiu naujiena, - iškilmingai pareiškė Saulė.
- Nejau? – vangiai siurbtelėjo arbatos Nikas.
- Baik čia maivytis, - rimtai pyktelėjo pasakotoja. – Taigi grįžkime prie mano naujienos. Aš noriu pasikeisti, - padarė iškilmingą pauzę, tuo tarpu Nikas vos ne vos susiturėjo netarstelėjęs „Nejaugi“. – Na?
- Na? – nesuprato Džinė.
- Kas na? – nustebusi paklausė Saulė. – Tai kaip mano naujiena?
- Aš neišgirdau jokios naujienos... – suniurnėjo Nikas.
- Aš noriu pasikeisti. Štai mano naujiena, - palingavo galva Saulė. – Noriu pasidaryti plastinę operaciją...
- Ką, - vienu balsu sušuko Džinė ir Nikas.
  Saulė apsidairė. Ji matyt nesitikėjo tokios draugų reakcijos.
- O kas čia blogo?
- Iš kur tu gausi pinigų? – vis dar nustėrusi sulemeno Džeinė.
- Pasiėmiau paskola.
- Išprotėjai? – nesuprato Nikas.
- Ne, - nuliūdo Saulė. – Čia aš. Čia mano pasirinkimas. Aš to noriu.
- Neišsigalvok, - tarstelėjo Džinė. – kam tau tai?
- Aš noriu pasikeisti...
- Nebūtinai norit keistis reikia tokių operacijų...
- Brangioji, čia mano reikalas. Aš norėjau pasidalinti šia džiugia naujiena su savo draugais. Su tavimi Džeinė ir tavimi Nikai. Jūs abu tokie jauni, o aš sena... Man ne dvidešimt šeši kaip tau, Nikai ir ne truputi virš trisdešimt Džine. Man keturiasdešimt aštuoneri ir aš noriu pasikeisti, ne vien tik todėl kad geriau atrodyčiau, bet ir dėl to kad pradėčiau viską iš naujo. Mano visi traukiniai jau nuvažiavo ir kad būtu linksmiau įšoksiu į seniai nuo bėgių nustumtą vagoną ir vaidinsiu, kad važiuoju. Džine, tu tuu.
  Nikas nusuko akis, o Džeinė toliau atkakliai vėpsojo į stalą.
- Norint keistis nebūtina darytis...
- Žinau, - nutraukė Džinę Saulė.
- Naujas veidas tai ne išeitis.
- Žinau.
- Nesugalvočiau aš taip...
- Ir tą žinau, - nusišypsojo Saulė. – aš noriu keistis, ne tu. – apsidairė. – įtariu jūs abu keistumėtės kitais būdais. Bet aš kitokią. Manau mano personažas yra kitoks. Aš dažnai judu lyginu su savimi. Visada atrodau prastesnė, bet ryškesnė... Kaip koks pigus blizgutis. Todėl nusprendžiau pasikeisti.  Nusprendžiau atrodyti kaip brangus blizgutis ant Kalėdų eglutės.
- Nematau čia jokios estetikos... – suburbėjo Nikas.
  Saulė prapliupo kvatotis. Ji springo tuo žodžiu.
- Nesugalvočiau aš taip, - pakartojo Džinė. – O kur tu? – šūktelėjo Nikui kuris jau ėjo link durų.
- Nematei kiek valandų? – pasakė jis.
- Ak, - susiėmė saulė. – Metas savo maskaradą perkelti kitur... – nusijuokė, tarsi tai būtų labai sąmojinga frazė su užslėpta pašaipa, bet tai tebuvo pigus blizgutis.
  Kaip tik tuo metu į „valgomąjį“ įėjo Stenas, viršininkas. Jis pamojo Džinei ranka ir vėl dingo už durų.  Džeinė atsiduso ir pakilo nuo stalo. Ji lėtai, bet greičiau už Niką išėjo iš sandeliuko. Koridoriuje pasuko į dešinę, link viršininko kabineto.
- Ačiū kad atėjai, - su šypsena pasitiko Stenas Džeinę. – sėsk, - pasiūlė kėdę.
  Džeinė atsisėdo. Ji jautėsi labai nepatogiai nes nežinojo ko reikia Stenui.
- Nusiramink, - pastebėjęs Džinės nerimą nusišypsojo viršininkas. – aš tau turiu gerų naujienų...
- A?
- Aš išeinu iš darbo.
- Čia ta gera naujiena? – nustėro Džinė.
- Ne, brangioji, - nusisuko į langą Stenas. – Neskubėk taip.
  Džinė palingavo galva. Ji nesugalvojo ką daugiau pasakyti. Kai Stenas atsisuko ji tesugebėjo nuleisti akis į rankas.
- Nusiramink, - paglostė Džeinei galvą viršininkas. – Kiek žinau esi baigusi ekonomiką koledže.
- Aha.
- Valdžia neturi žmogaus galinčio eiti mano pareigas. Aš jiems pasiūliau tave ir... Ar norėtum pabandyti?
- Nesupratau. Juk aš tik kasininkė...  – išsigando Džinė.
- Turbūt norėtum. Garai. Gali eiti, - nesiklausė Stenas.
  Tuo metu suskambo telefonas. Viršininkas palaukė kol Džinė nueis prie durų ir tada atsiliepė.
- Džeine, tau skambina...
- Ką? – dar labiau sutriko Džinė.
- Telefonas, - nusišypsojo Stenas.
  Džeinė priėjo prie telefono. Dėl kažko dvejodama atsiliepė.
  Po penkių minučių Džinė padėjo ragelį. Ji buvo pastebimai nubalusi ir atrodė dar labiau sumišusi.
- Kas nors nutiko? – pasidomėjo Stenas.
- Ne, ačiū, - nei šiaip nei taip atsakė Džinė ir išėjo iš viršininko kabineto.
  Džeinė nespėjusi išsiblaivyti pakeliui link savo darbo vietos apujusi pradėjo savo darbą. Dirbdama šiek tiek užsimiršo ir tik prieš šešias vėl iš naujo prisiminė visus dienos įvykius. Dar po valandos Džinė baigusi darbą virpėte virpėjo iš noro su kuo nors pasikalbėti. Akimis užkabinusi Niką parodė nykščiu į duris. Šis keistas susimojavimas reiškė „ už penkių minučių lauke“.

  Kai Džeinė išėjo Nikas jos jau laukė.
- Na?
- Kaip tau saulės naujiena? – atsargiai Džinė pradėjo.
- Jei atvirai tai ji man jau nusibodo. Tegul būna tokia kokia nori, - bumbėjo Nikas. – Žinai gyvenkim ir leisim gyventi... Daugiau nieko nesugalvoju pasakyt.
  Džinė susiraukė. Jos draugas buvo visiška teisus, bet norėjosi suprasti ir kitą pusę.
- Saulė tada neatstos, - nuoširdžiai nusijuokė Džinė. – Jai labai rūpi aplinkinių reakcija, Saulė bando save su kažkuo tapatintis...
- Būtent. Ir tas kažkas yra aukščiau už mus...
- Nikai nereikia taip. Ji tiesiog kaip jau pati sakė „taip save išreiškia“, - bandė pakelti nuotaiką draugui.
  Nikas atrodė kaip apipiltas vandeniu. Jam nepatiko tokie išsišokimai. Saulė atvirai jį nervino ir jis tada net nesistengdavo susiturėti.
- Aš visada maniau kad suprasi koks esi pažiūrėjęs kaip elgiasi tavo draugai, o draugus atvirkščiai, pažiūrėjęs į save, - niurnėjo Nikas. – bet argi mes taip elgiamės? Argi mes kažką vaidinam? Ir galiausiai atrodom kaip sudegusio teatro aktoriai?
- Ta prasme ji pradeda keistis daryti tą ką ir kiti? – pasimetė Džeinė.
  Nikas apsidairė, palingavo galva ir nusususio šunėko akimis pratarė:
- Baikim apie ją gerai...
  Džinė linktelėjo galva. Ji ėmė trinti rankas.
- Be to... Ko iš tavęs norėjo Stenas? – prisiminė Nikas.
- Sakė kad išeina iš darbo ir į savo vietą pasiūlė mane, - be apsimestinio džiaugsmo papasakojo Džinė.
- Tai ko nesidžiaugi? – nesuprato bendradarbis.
- Turbūt dar iki galo nesupratau ir žinai... Gal dar negausiu, - šyptelėjo. – Juk nesivilsi ir nenusiminsi.
- Gal ir taip... – suniurnėjo Nikas.
  Džeinė pradėjo trypčioti. Ji lyg ir norėjo apie dar kai ką pasikalbėti su Niku, bet kažkas ją stabdė arba Džinė tiesiog nežinojo kaip tą padaryti.
- Aš jau einu atgal, - pasakė Nikas. – Šalta, - jis nepastebėjo kad Džinė trypčioja ir kažką dar laiko ant liežuvio galiuko. Nepastebėjo ir gerai...