Aš mąsčiau apie meilės valgymą...
Kai pilvas pilnas, būna kartais, kad širdis tuščia...
Jauti alkį.
Sėlini į šaldytuvą ir kemši, kemši, kemši. Pusė vištos, kolos butelis, pyragas, mišrainė. Pilvas jau lyg arbūzas, o skrandis spaudžia širdį. Vis dar esi alkana. Tiks pakelis traškučių ir maišelis sausainių. Gaila, visos programos per TV baigtos. Pasilenki surinkti tuščių maišelių ir pakelių-pokšteli džinsų saga (gerai, jei neišplyšta audinys), o tada jau imi graužti save už tai, kad surijai tą prakeiktą vištą ir visa, kas buvo po jos...
Kitą mėnesį džinsus pakeičia treninginės kelnės – jų liemenį palaiko guma, ir tai labai patogu, kai daug valgai. O ir kas tave pamatys? Tačiau kokį drabužį rasti sąžinei, kuri apsiverkia, vos atsistoji ant svarstyklių?
Ką gi, vieną skausmą pakeitė kitas. Skaičiukai svarstyklėse. O kur dingo liūdesys dėl meilės? Tu jį suvalgei. Sveikinu! Sveikinu? Nelabai...
Yra ne tokių drastiškų būdų gyventi su nelaiminga meile ir kitais nelaimingais jausmais. Kai nenukenčia džinsai, tėvai, mokslai, nepradeda slinkti plaukai ar kišenėse atsirasti cigarečių pakeliai... Šampano burbulai taip pat ne visada reiškia džiaugsmą, kaip ir šypsena, nesvarbu kieno.
Vis dar esi alkana? Kaip sustoti valgius? Užkandžiams tiktų obuolys – jis taip pat primena meilę – arba sumuštinis iš gerų prisiminimų, jūros garsų, kalnų vaizdų ir tikėjimo meilės galia.
Jei ji stipri, tavo ranka ras jėgų padėti atgal į šaldytuvą antrą torto gabalėlį.
O jei silpna ar tokia meilė verta, kad dėl jos plyštų džinsų sagos, o miegas, privalgius riebios mėsos, virstų košmarais?
Tu juk verta gražios pasakos.
Užsimaniau valgyti...