Juoda naktis už lango skandina viską ką tik sutinka kelyje. Mes irgi paskendusios joje. Juoda naktis varva ir varva, o lietus barbena...
  Kai žvelgiu pro langą, matau, tamsų dangų ir kelias pro debesis švytinčias žvaigždes. Nusukusi žvilgsnį į jūrą matau toli boluojančias žuvėdras. Jos atrodo kaip beprasmės sielos pasiklydusios šioje varvančioje naktyje.
  Lietus vis stiprėja ir kiekvienas jo lašelis man kažką primena. Kai matau ilgas vandens gijas nuvilnijusias langu susimąstau apie Britnę Rein. Dabar ji sėdi priekyje ir žiūri į kelią. Draugės galva palengva linksta, miegas lėtai bando aptraukti jos akis migla. Britnė yra nuostabus žmogus. Ji ryžtinga, nuoširdi, naivi, protinga, nepasiduodanti iliuzijoms. Britnė vienąkart gali būti rami, miela, o kitą kartą ji –pašaipi, drąsi, kovojanti, niekad nepasiduodanti... Ji kaip juoda spalva. Juoda gali būti kelių atspalvių, bet vis tiesk išlinks savimi, taip ir Britnė Rein. Draugė gali būti saldi ir karti, kaip šokoladas. Šio saldumyno galima ragauti visur ir visada, bet kiekvienąkart jis bus kitoks. Norint pasimėgauti juodu šokoladu reikia tam tikros vietos ir laiko. Juk vėluojant kur nors nepasimėgausi saldainiu. Taip ir su Britne. Skirtingose vietose, vis kitu laiku keičiasi ir ji. Kartais norom nenorom gali joje pamatyti du skirtingus žmones. Retkarčiais išlenda ir trečioji Britnės asmenybė. Norint ją pažinti ir suprasti reikalingas laikas, vieta ir apšvietimas – visai kaip šokoladui.
  Kieti lietaus garsai kutena man kelius. Tas kutenimas, tas žaismingas jausmas man primena Keitę Trenton. Ji žiovauja ir trina akis kaip tik dabar kai kažkas tipena mano keliais. Keitė man primena tirštą karamelę, kurią ji visada valgo lyjant. Jei kada susirenkam į Kietės namus ir jei tada lyja visada valgom šiltą, kvapnią, tirštą karamelę. Saldainio kvapas tirštas, liūdnas, skanus, geras visai kaip Keitė. Jos charakteris nėra išskirtinis. Draugė nuoširdi, miela, linksma, pavydi ir protinga. Keitė vienintelė iš mūsų jaučiasi blogai kai susėdusios ant žolės žiūrim į debesis. Kiekvieną kartą ji mato tuščias formas, neturinčias reikšmės ir fantazijos. Draugė mieliau žiūri į namus. Į ateinančius ir išeinančius žmones. Keitė įsivaizduoja save ir tuos žmones – šeimą. Mano draugę įsivaikino Tedas ir Sara Trentonai kai jai buvo metukai...
  Kelias kuriuo važiuojam vingiuoja jūros pakrante. Jo vingiai, žibintų šviesa man bando priminti tą, kuri neturi teisės užmigti. Tai Džeinė Vindvei – Džinė. Tą pravardę priklijavom dėl to, kad draugė buvo panaši į stebukladarę iš serialo „Mano svajonių Džinė“. Jos panašios tik išvaizda. Džeinė – tyli, rami, sustingusi, ištikima, kukli, jautri, supratinga. Ji blanki, bet nuostabi draugė. Mūsų Džinė niekada neišduos, neįžeis. Niekada neužmigs prie vairo, kad kaip norėtųsi. Ji visada supras ir atleis. Neleis nė vienai iš mūsų vairuoti nakty, nes neleis mums pavargti. Ji kaip vanilė. Šviesi, miela, švelni, rami, suprantanti ir atleidžianti vanilė. Kartais atrodo, kad Džinė nėra nuoširdi. Gal mes ją užgožiam? Gal Džeinė ryškiai mato savo kelią, bet mes ją laikom per stipriai? Juk Džeinė meluos jei reikės meluoti, prisiims kaltę kai būsim visos kaltos tik ne ji? Aš nesu ragavusi šaltų vanilinių ledų. Jie visada būdavo gerokai patižę. Gal Džeinė kaip mano valgyti ledai?
  Už lango pradėjo siausti audra. Debesys apraukė dangų ir paslėpė žvaigždes. Manyje užgimė keistas jausmas. Juk vis tiek viskas prarasta, tai kodėl nesitėškus į jūrą? Aš norėjau pajusti ją. Aš norėjau nuvažiuoti nuo kelio ir apkabinti šaltus jūros purslus. Tada būčiau toli, toli kaip tos boluojančios žuvėdros. Neišeičiau viena. Mes būtumėm kartu, kaip tos žuvėdros...
  Mašinoje girdėjosi tylus radijo traškėjimas. Jis mane nervino. Galėčiau paprašyti Džeinės, kad išjungtų, bet liežuvis niekaip neapsiverčia. Atrodo, jei pajudėtų imtų traškėti taip pat kaip tas mašinos radijas.
  Lėtais vingiais kelias suko mašiną tolyn nuo jūros. Tas tolimas mane vertė susimastyti. Kas būtu jei būtumėm kitur? Kas būtų jei griebčiau vairą iš Džeinės rankų ir pasukčiau mašiną į jūrą? Ar mano draugės atkustų, o gal jos dar labiau panirtų į save? Gal jos leistų greičiau pajusti mirtį? Būtų ne taip baisu jei žinočiau, ką tai reiškia. Bet ką gi, aš Pandora tik svajotoja. Aš tik mastau ir svajoju. Lakstau nuo vienos minties prie kitos, taip kaip plačiasparnis drugys, nuo vieno žiedo prie kito. Mano senelis irgi buvo toks. Aš jo nepažinojau, nes jis užsisvajojo ir suprato ką reiškia būti kitur? Galbūt „dangiški migdolai“ paveldimi? Dangiškas pomėgis mastyti? Gal ir gerai, kad nutolom nuo jūros...
  Net nepastebėjau kaip pralėkė laikas. Tos kelios valandos šaltoje mašinoje šįkart buvo tokios trumpos. Mašinai sustojus prie mano namų vartelių išlipau ir pamojau nuvažiuojančioms. Permirkusi ir spėjusi sušalti stovėjau tuščia galva. Turbūt lietuje ir tyloje gimė mano didžiausia mintis...    2005-01-15

DANGIŠKI MIGDOLAI

1995-01-15

  Sausis – tai gražiausias žiemos mėnuo Los Andžele. Čia šilta ir gera, o sniego net su žiburiu ieškodamas nerastum. Į šį nuostabų miestą atvažiavau dėl to, kad mano pusseserė šventė vestuves. Jos buvo užvakar. Šiandien turėčiau važiuoti namo, bet kažkaip nesinori. Juk iki Bostono kelios dienos kelio.
  Ką padarysi... Reikia važiuoti namo. Dabar kaip tik tą ir darau. Kelias vingiuoja palei jūrą. Ši kelionė mane keistai svaigina. Lėkdama savo kabrioletu paleidau supintus plaukus, pagarsinau muziką ir pajutau norą...
  Važiuoju jau ilgai. Kelionė lipdo akis. Stengiuosi apie nieką negalvoti, bet mintys pro plyšį vis lenda ir lenda. Kas man bus? Kaip tai atrodo? Ką aš jausiu? Begalvodama nepastebėjau kaip vėjas išgriaužė akis. Apsiašarojusi apsukau mašiną. Dar kiek pavažiavau ir sustojau. Kai išlipau nustojau verkti. Priėjusi žemės galą, pamačiau jūrą. Aš stovėjau ant skardžio. Apačioje be jūros mačiau tik akmenis, dideles uolas. Mintys dar labiau pradėjo šokti mano galvoje. Prisiminiau vakarą... Vieną rudens vakarą, kai su draugėm važiavom iš vakarėlio. Tada svajojau kaip paimu vairą ir pasuku mašiną į jūrą. Dabar vairas jau mano. Aš prie jūros. Belieka tik pajusti ją... Išskėčiau rankas taip kaip žuvėdra sparnus į jūrą... Pamažu atėjo vakaras. Saulė nusileido man už nugaros. Aš stovėjau, vėjo nugarintą veidą, atsukusi į vandenį ir jo akmenis. Vėjas vis kilo. Pradėjau svyruoti ir žengiau atgal.
- Viskas bus gerai. O jei ne, nebe susitiksim, - pasakiau ir sėdusi į mašiną nuvažiavau. Važiavau ne į Bostono pusę...