Įkinkius arkliuką į seną noragą,
Verčiu aš gyvenimo kreivąją vagą.
Pykstu ant pašėlusio savo arkliuko,
Kad vagą taip smarkiai į šoną pasuko.
Nemoku kinkyti, nemoku žaboti,
Nemoku žemelės gerai išvagoti.
Nemoku aš grūdo į dirvą pasėti,
O jei ir pasėju – nenori derėti.
Dairausi aplinkui. Laukuos vienas grumstas,
Vanduo šaltinėlio ašarom drumstas.
Tai verkia žemelė po mano kojom,
Kad aš ją, vargšę, kreivai vagoju.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-11-11 16:21:23
Kaip poezijai - silpnai.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-11-11 15:42:45
Nieko tokio - visų vagelės kreivokos,
Gal padėjėjo - artojo reikia ieškotis? ;)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-11-11 11:34:46
moki,Egmile,tavo grūdas šiame eiliuke jau išderėjo...
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-11-11 11:11:16
Mintis aiški ir vientisa. Pajutau didaktikos elementų. Trečią stofą gal vertėtų dar pakoreguoti:)
Vartotojas (-a): Godeze
Sukurta: 2007-11-11 10:58:20
Matau tautosakos elementų. Pirmas ir antras posmelis gražiai persiskaitė, o trečios strofos paskutinės dvi eilutės kažkaip užsikirto.