Liejas vingiai rudeniai per stiklą grublėtą
Ir per lapą, nukritusį čia iš dangaus.
Bėga ašara rudenio veidu raukšlėtu,
Ji bespalvė, bekvapė, beveik kaip žmogaus.

Ir paniūra, sustoja sužvarbęs praeivis,
Jis vėluoja, nes skuba sustot neišmokęs.
O ruduo vis žygiuoja – lietingas kareivis,
Jis sultingas, pageltęs, truputį prinokęs.

Neužstosiu jam kelio, ranka tik pamosiu,
Į kelionę bereikšmę akim palydėsiu.
Rudenėlį beveidį mintyse paguosiu,
Kalendoriaus lape kryžiuku pažymėsiu...