Prie laiptų tupi senas rudas katinas. Staiga jį paglosto grublėta ranka – tai mūsų kaimo vienišiausias žmogus. Tada jis slenka į vidų, o jam iš paskos ir ką tik palepintas katinas. Nieko bendro tarp jų nėra. Katinas – tik objektas, keliantis prisiminimą, nes jį glostė jo mažiausios dukters rankutė. Gal ir jis dabar jį paglostė tik todėl, kad taip darydavo jo vaikas. Atsisėda ant krašto lovos, esančios prieš pat langą ir stebi einančius, važiuojančius, bėgančius žmones. Tris kartus per dieną užsikaičia stiprios kavos ir geria ją taip, kaip savo vienatvę. Vienintelis daiktas, kuris primena laiko tėkmę – televizorius. Šis daiktas bando pajudinti čia įsikūrusią vienatvę ir sustabarėjusį laiką, bet veltui, nes viskas priklauso nuo jo paties.
   Jei kada nors manęs kas nors paklaustų, kur gyvena Vienatvė, net nedvejojus, nurodyčiau tikslią jos buvimo vietą ir jos savininką.
   Spintelėje jis visuomet turi juodo šokolado, nes tai buvo jo dukters mėgiamiausias saldumynas. Turbūt jis vis dar laukia jos, o ji dabar gyvena kitur ir turbūt laukia grįžtančio šokolado valgymo kolegos – tėčio.
    Tik stipri Vienatvės trauka laiko jį tuose namuose. Sakytum, tas šokoladas priklauso jai.
Slenkančios dienos kaip dvynės, visos tokios pat. Nesikeičia niekas, išskyrus Vienatvę, kuri auga ir auga...
Tik šeštadienis – ypatinga diena, nes paštininkas atveža laikraštį, namai  išvysta kažką naujo, o Vienatvė tada slepiasi po lova.
Vieną dieną užsukęs kaimynas paklausė:
– Na, sakyk, ar nenuobodu Tau vienam gyventi?
– 18-ą valandą įsijungsiu televizorių, rodys serialą, paskui bus žinios, po žinių šiandien rodys kriminalinę laidą...
Parduotuvėje pardavėja ir paklausia:
– Ar nenuobodu vienam būti?
– Na, grįžęs įsijungsiu televizorių, bus žinios, vėliau rodys koncertą...
Kiekvieną šeštadienį ir paštininkas nevengia paklausti:
– Tai kaip, ar nenuobodu tau čia vienam?
– Tuoj žvilgtelsiu į programą ir įsijungsiu televizorių, turi rodyt gerą filmą, o po jo bus vakaro žinios...
Kelyje sutiktas kaimietis ir pasidomi:
– Tai kaip, vienišiau, ar nenuobodu tau?
– Grįšiu, įsijungsiu televizorių, rodys šiandien laidą apie keliones, tada bus žinios, po jų televizijos žaidimas...
Ir taip kiekvienąsyk, ir kas supras tą žmogų, kurį įvaldė Vienatvė.
......................................................................................................................................
– Ar nenuobodu Tau, Vienatve, pas šį žmogų gyventi?
– Na, jis tuoj jungs televizorių, bus žinios, filmas, o aš tuo tarpu tūnosiu po lova. Ir gyvensiu pas jį tol, kol išdrįs nunešti šokoladą savo  mergaitei.