Man niežti dūšią.

Taip. DŪŠIĄ. Taip.

Žinau, kad tai nelietuviškas žodis, bet niekas ir nesakė, kad manoji „d. š.“ lietuviška. Juo labiau – kad niežti mūsiškai. Beje „d. š.“ taipogi užsienietiška – importo produktas. Čekio neturiu, barkodas nuplyšo. Negaliu išsiųsti atgal oro paštu. Nepakeis, pinigų negrąžins.

Dūšia – ne sąžinė, ne širdis, ne protas. Ji yra unikali. Tik pavadinimą galime sutrumpinti. Daugiau nieko.

Graužia kirminiškai, po paraliais! Ten tikriausiai Bebenčgemotis klumpakojį šoka. Šėlsta ir trypia klumpėmis. Net jei rasčiau čekį, atgal niekas aplamdytos, ištryptos niekas nebeims.

Sakau – nebeims! Bet tu manim netiki, vis tiek siūlai parduoti pagal kokį skelbimą internete.

Negana, kad aplamdyta, dar ir pūslėm nusėjo. Verk nežliumbęs – nepadės. Dūšia raupsuota, o benzilo benzoato, žaliojo muilo ir vandens emulsijos neturiu.

O tu sakai: „pažaiskime cheminę burtologiją* su fenolftaleinu“. Avietinė – balta. Balta – avietinė. Ir vėl iš naujo...
Bebenčgemotis užverčia kojas. Tai tavo žaidimai jį nugaišino?..

... ir mano dūšia į sielą pasveiks...

Taip. Pasveiks. Taip.