Baltais pianino
klavišais bėginėja
pirštai. Mano žvilgsnis
nukreiptas į dangų.
Skamba juodų natų
šifras ir baltais
sparnais dengia
blyškią mėnesieną.
Tik iš lėto pradėjo tilti
pianinas... Pavargo
mano pirštai. Nusviro
rankos žemėn, išnyko
įdėmus žvilgsnis.
Nuskrido, nuplasnojo
juodu dangumi
baltos natos savo grakščiais
sparnais, atidengė nuogą
blyškią pilnatį.
Atrišo man liežuvį ir
pažiro paslaptys į
sidabrinio mėnesio
ausis. Sudrėko žemė
nuo sūrių lašų teškėjimo.
Likau nieko netekęs,
nuleistom rankom,
prie baltų, mėnesienos
apšviestų, nebylių pianino
klavišų ir išskridusių
baltųjų gulbių klegesio...