Gyvenime drąsi buvau gal du kartus. Bet to man užtenka, kad šlykščiausiai sumautą minutę pasijusčiau geriau. Nors kažin kažin, ar tai gali atsverti visus kitus ne tokius drąsius darbelius.  Kartais manau, kad gali, bet tik kartais. Tiksliau, labai retai.  

Bet geriau pasakykite tai jūs. Ir parašykite. Ant voko užrašykite „Bembio vaikui“. Aš gausiu tą laišką. Tikrai. Viso pasaulio paštininkai man žadėjo pristatyti laiškus, kurie bus adresuoti Bembio vaikui. Kartais aš jaučiuosi Bembio vaiku, tiksliau – labai retai. Bet vis tiek. Tik nesiųskite man laiško elektroniniu paštu. Labai prašau, nes aš negalėsiu jo paliesti.

Bembio vaiku buvau gal du kartus, tuos pačius kartus, kada buvau drąsi. Laiškai ateis į tą laiką, į tas dvi akimirkas.

Savaitgaliui važiavau namo. Mano širdis degė meilė. Man kartais, labai retai, taip būna. Kad degi tuo abstrakčiu jausmu. Jausmu niekam. Abrakadabra. Taip buvo ir tą kartą, kai važiavau autobusu.

Tądien ruduo staiga virto į žiemą, šaltą ir atšiaurią. Jis jau buvo pavirtęs žiema, kai aš važiavau namo. Šalo ir stipriai snigo.  Stotelėje autobuso laukė daug vaikų. Viskas kaip visada, moksleiviai sulipo, ramiai rodydami savo pažymėjimus. Tačiau įvyko kažkas labai netikėto. Viena maža mergaitė neturėjo nei pažymėjimo, nei pinigų. Kondukturė ją išmetė lauk. Į pačią žiemą. Ką tik negailestingai prasidėjusią žiemą. Mergaitė išlipo ir sustojo prie suoliuko.

Autobuse stojo nejauki tyla. Autobusas nejudėjo. Kaip įbestas. Jis matyt irgi pasijuto nejaukiai ir susigūžė. O aš degiau. Pasiutiška, negailestinga meile. Supratau, kad tai padarysiu dabar arba niekada. Atsistojau ir išlipau. Pradėjau kalbinti tą mažą mergaitę. Tačiau jos akyse styrojo ašaros ir ji nė už ką nenorėjo į tą autobusą, iš kurio ją ką tik išstūmė. Supratau, kad aš ir mano meilė čia visiškai bejėgės. Ji atsisakė. Griežtai. Kategoriškai. Su tomis styrančiomis adatų ašaromis.

Pamiršau tą deginantį meilės jausmą, tačiau nesiruošiau pasiduoti. Tikriausiai labai nesąžiningai pradėjau kalbėti kažką apie savo vaikystę, kad ir man yra taip buvę, kad aš ją suprantu. Maliau visokius žiaurius niekus, kol ji nusileido, sutiko. Nieko nesakiusi sumokėjau konduktorei. Ji paėmė iš manęs pinigus, nes pasaulis taip surėdytas. Toks yra standartas. O standartas yra reikalingas optimalios tvarkos palaikymui.

Mergaitė atsisėdo šalia manęs. Neprisimenu jos veido. Bet gal ir norėčiau, kad ji užaugtų geru žmogumi. Žinoma, ne tokiu kaip aš.

Kitas svarbus mano gyvenime įvykis nutiko irgi dar studijuojant. Buvau grįžusi namo vasaros atostogų.  Na, ėjau į lauko tualetą atlikti gamtos reikalų. Žinoma, su tuo pačiu visa apimančiu deginančiu meilės jausmu niekam.  Atidariau duris, o ten – pilna vištų. Išsigandusios jos puolė kudakuoti, blaškyti, plaktis sparnais, pulti lauk. Na, o vienai raibutei nepasisekė ir ji įpuolė į skylę. Girdžiu, kaip vargšė beviltiškai blaškosi po šūdyną. Jau norėjau sprukti šalin iš pasišlykštėjimo, kai pro akis praplaukė mano gyvenimas, toks, koks jis būtų, jei aš dabar pabrukusi uodegą paspruksiu šalin. Ir, žinoma, sunkų kaltės jausmą mirties valandą. Taip ir mačiau save mirštančią su tuo po šūdyną plazdančios vištos vaizdu akyse. Tai buvo labiau negu siaubinga.

Susikaupiau, ir įkišusi ranką išgriebiau vargšę raibutę iš šūdų. Ir numečiau. Išsiplakdama kakučius iš sparnų garsiai kudakuodama išgąsčio pilnu balsu krypuodma nustriksėjo. Net neatsigręždama.

Bet jūs geriau man nerašykite. Parašykite sau. Mano žygdarbiai labai menki, net ne žygdarbiai, o labai elementarūs veiksmai. Tada gal ir atrodė kitaip, bet dabar jau ne. Nebe. Kitaip šitose situacijose ir nebūtų įmanoma pasielgti. Nieko nesirinkau.  Tikiu, kad jūsų poelgiai kur kas didesni, kad jūs galite pasielgti kur kas kilniau. Gal net išgelbėti pasaulį.

Aš ir dabar dar kartais, tiesa, tai atsitinka dar rečiau, degu meile, bet nieko panašaus nebeįvyksta. Tikriausiai niekas negali padėti žmogui, kuris nenori būti išgelbėtas.