Tu prašei Dievo kad niekam
Medinės ašaros niekados nekristų
O pati nejučia jomis pravirkai
Ir aš apsalęs vis klausiausi
Kai jos beldėsi į mano duris.
Plačiai atvėriau savo sielos langus
Ir širdį užliejo liepsnojantys jausmai
O tu suliepsnojai ir debesėliu pavirtus
Savo sielą atvėrei ir man.
O aš tavo ašaras gėriau vis gėriau
Kol mane sugėrė gelstantis medis rudens
Ir atsigaivinti niekaip negalėjau
Ištroškęs meilės tikros...
Ten kur nukrito medinė ašarėlė
Pradėjo kaltis tavo sielos pumpurai
Jais pravirko kiekvienas žodis
Ir visi nuostabiausi jausmai.
Ir aš bijojau eiti tuo rasotu
Apšlakstytu ašarom taku
Kad neužminčiau nė vieno pumpurėlio
Kad vėlų rudenį pražystų žiedai.
Aš negalėjau tų žodžių prasmės nesuvokti
Ir negalėjau tų ašarų nubraukt
Švelniai glosčiau kiekvieną žodį
Ir bijojau bent vieno neišgirst.
Juk ir mano sielą medžio šaknys sugėrė
Ir aš medinėm ašarom pravirkau
Kad medžio lapuos šlamančioj sieloj
Vėlų rudenį pražystų nuostabiausi žiedai.
Aš tik prisiliečiau prie tavo skausmo
Prie amžinos meilės kančios
Tavo ašaros palietė mano skruostus
Ir mes pradėjom verkti kartu.
Juk tu prašei Dievo kad niekam
Medinės ašaros niekados nekristų
O pati pavirtai pelenais...
Tu prašei tikros jausmų laisvės
Ir jie pavirto pumpurais
Tu paprašei artumo ir meilės
Ir tie žodžiai pavirto žiedais.
Ir kodėl ir kodėl vis apsalęs
Tavo ašarų krintančių klausaus
Jos virpa širdy kaip drugelis
Kaip kančia sieloj kiekvienoj.
Gal todėl gal todėl taip švelniai
Tau padėsiu tas ašaras rinkt
Juk ir tavo siela kužda lapais
Pageltusiais lapais rudens.
Ir tą ugnį uždengt pabandysiu
Savo sielos aura šilkine
Kad mūsų sielos į kūną sugrįžtų
Kad pasibaigtų meilės kančia.
O sudegusios ašaros medinės
Teišsisklaido visatoj plačioj
Kaip žvaigždės tūkstančių meilių
Juk mums reikia tik meilės vienos.
Medinės ašaros tai tavo žodžiai
Iš šlamančio sielos rudens
Tai eilės niekam nepažįstamo medžio
Pageltusio rudens vakarais.
Ir bandysiu tas ašaras surinkti
Ir apgaubti meilės aura tikra
Aš pabandysiu jas atgaivinti
Ir tavo ir savo sapne.
Juk tos ašaros visai ne medinės
Juk ne medinė mūsų širdis
O tas baltas debesėlis padangėj
Tik meilės amžinos troškulys.
Juk taip gera braidyt po visatą
Tarp žvaigždžių savo meilę surast
O medinės ašaros suvertos į vėrinį
Pavirto sielos perlais tikrais.