Daugelį metų šventai nutylėję,
Žodį pratarti laukiniams galėję...
Išmokyt mylėti, gyvent ir nekęsti,
Laukė suprasiant patiems visko esmę.

Tūkstančius tūkstančių žmonių paaukoję,
Kad tautai surastų jai lygų herojų.
Atėjo jis, veltui, nes šalis laukė kito –
Mat aukšto dailaus ir svarbiausia netikro --

O jis buvo vergas, paprasčiausias žmogelis,
Nemokantis šaudyt, negavęs medalio,
Neturėjo ir skydo, lankų ar apsiausto –
Jis buvo žmogus, kurio niekas nepaiso.

Ką gali sakyti kažkoks svetimšalis?
Tik melą, apgaules – jį reikia pakarti!
Nužudėt visus vien jausmų pilkumu,
Dievai nebenori padėti jau mums.