- Nagi, stokite visi eilėn ir parodykite savo gėlę.
- Ką tokią?
- Gėlę, bilietą savo, nesakyk, kad ir vėl pamiršai?..
- Bilietas - gėlė?
- O ne... Ką tu šįkart padarei su savo bilietu, Ali?
- Na, manoji gėlė buvo tokia graži, kad aš negalėjau jos nepadovanoti Laimei..
- O varge, dabar tai bus. Žiūrėk, tuoj mūsų eilė. Ir ką gi aš jam turėsiu vėl sumeluoti?..

- Bilietai?
- Sveiki, gerbiamas inspektoriau. Prisimenat mano brolį Alių? Kadangi jam labai nesiseka išsaugoti savuosius bilietus, tėvai nusprendė duoti mums tik vieną. Štai – gražutėlė, ką tik nuskinta astra.
- Ir vėl jūs su savo išsisukinėjimais... Nagi, greičiau, kol Vyresnysis nepamatė, čiuožkit ir daugiau man akyse nesirodykit be normalių bilietų. O tu, svajokli gėlių berneli, savo drauges apdovanok normaliom gėlėm, o ne bilietais į miestą.
- Ačiū jums, inspektoriau, pažadu, kad daugiau tai nepasikartos.
- Sprukit greičiau iš čia ABU!

Ir  visada tas pats. Nors mano brolis Alius vyresnis už mane(nesvarbu, kad tik penkiomis minutėmis), jis visada sugeba įkliūti į bėdą ir kartu įtraukti mane. Nesibaigiantys pasiteisinimai kas, kaip, kodėl ir kada lydi mus turbūt nuo tada, kai mamytė ir tėvelis mus pirmą kartą išleido vienus aplankyti miesto, svarbiausia – susipažinti su gėlėmis. Mūsų miestas buvo kitoks nei visi kiti, apie kuriuos kada nors girdėjome ar skaitėme per pamokas pas dėdę Tadą. Kiekviena gatvė, kiekvienas namas ir kiekvienas žmogus turėjo skirtingą spalvą, formą ir dydį. Kiekviena atskira detalė buvo gėlė. Mažyčiai langeliai buvo gaminami iš ploniausių ramunių ar plukių žiedlapių, namų sienos būdavo ramstytos gysločių, asiūklių ar medetkų lapais, o kiekvienas namas turėjo savitą kvapą, kurį skleidė jo šeimininkė gėlė. Tokie kaip mes, paprastieji žmonės, gyveno priemiestyje ir į miestą buvo įleidžiami tik iki saulėlydžio. Kiekvienas žmogus gaudavo sau bilietą, be kurio patekti į gėlių buveinę būdavo neįmanoma. Dažniausiai tai būdavo koks nors visiškai nereikšmingas daiktas, tačiau pastaruoju metu vis dažniau pasitaikydavo ir gražių dalykų, kaip ir šiandien – gėlių žiedai. Visi nekantriai laukdavo, kada gi atsivers vartai ir prie jų atsistos inspektorius Leonas. Griežtos išorės, tačiau visada malonaus ir draugiško veido senukas, kuris dažnai praleisdavo mus su Aliu net jei tėvai tą dieną nebūdavo gavę bilietų.
Didžiausia kiekvieno priemiesčio gyventojo svajonė buvo vieną dieną apsigyventi mieste. Dieną žmonės dirbdavo tam, kad kada nors sutaupytų pakankamą gerų darbų bagažą ir Vyresnysis apsilankytų jų namuose pranešdamas, jog jau laikas kraustytis į gėlių kvartalą. Naktį svajodavo ne tik vaikai, bet ir suaugę – na, koks gi miegas, kai esi apsuptas neblėstančio gėlių kvapo visą parą? Kas gi dedasi naktį gražiajame mieste? Niekas to negalėjo pasakyti, o jei ir galėjo – nesakė.
Alius visada buvo tylus ir klusnus vaikas. Kiekviena jo diena tebuvo mažas žingsnelis prisidedant prie tėvų siekio kuo greičiau išsikraustyti iš priemiesčio į gėlių miestą. Mūsų tėvai apie tai svajojo jau nuo mažumės – jų tėvai taip pat čia gyveno ir dirbo tam, kad vieną dieną galėtų įkvėpti gėlių miesto kvapo, kaip gimtojo. Nežinau ar Alius pats kada pagalvodavo, jog būtų įdomu sužinoti, kas gi dedasi už pasakiškojo miesto sienų naktį. Jei ir pagalvodavo, nesakydavo to niekam. Nors ir būdami vieninteliai vaikai šeimoje niekada per daug nesikalbėdavome – tiesiog natūralu, kad broliai visada turi būti kartu ir nesiskirti nė per žingsnį. O ar jie bendrauja ar ne - kitas reikalas. Taigi Alius visada lydėdavo mane, o aš lydėdavau Alių.
Vis dažniau imdavau galvoti, jog mūsų tėvų laukia toks pat likimas, kaip ir senelių – jie tik svajojo ir svajojo apie miestą ir naują gyvenimą jame, nors vargu ar patys prisiminė, kada paskutinį kartą lankė miestą. Ten dienas leisdavo tik vaikai, kuriems nerūpėjo siekti kitokio gyvenimo ir kurie dirbdavo tik porą valandų per dieną, kad tėvai neturėtų dėl ko ant jų pykti. Tačiau dienos bėgo ir bėgo, o aš vis aiškiau ėmiau jausti, kad kažkas negerai. Kažkas keitėsi ir keitėsi ne tik mūsų priemiestyje, bet ir pačiame gėlių mieste. Jo kvapas, visada buvęs toks stiprus ir aštrus, ėmė silpti. Net karščiausią dieną tik dalelė jo dvelksmo paliesdavo mūsų niūrų bekvapį priemiestį. Liūdniausia, jog visi gyventojai buvo taip užsiėmę gerų darbų vykdymu ir miesto siekimu, kad nė vienas jų nepastebėjo, jog vyksta kažkas keista. Tačiau mes su Aliu tai pajutome jau pirmosiomis dienomis. Nežinau, kaip tai supratau, tačiau žinojau, kad ir Alius jaučia.
Vieną rytą nubudau nujausdamas kažką labai negero. Alius jau buvo atsikėlęs ir žiūrėjo pro atvirą langą išbalusiu ir pavargusiu veidu.
- Kvapas dingo.
Negalėjau patikėti, tačiau išbėgęs į lauką, visiškai tuo įsitikinau – nė menkiausias gėlės aromatas nebepasiekė mūsų namų. Oras atrodė toks tuščias ir nykus, jog nė vienas padaras nedrįso jo perrėžti savo balsu. Po kelių minučių šalia manęs atsistojo Alius.
- Nėli, žinau dėl ko tai.
- Aliau, nevadink manęs bent dabar taip.
Kai buvome maži, mama mėgdavo mus skirti vadindama vyresnėliu ir jaunėliu. Nuo to laiko Alius ir toliau vadina mane Nėliu, nors jau nemažai metų praėjo nuo to laiko, kai jis tiesiog neištardavo sudėtingo žodžio, kuriuo mane vadindavo aplinkiniai – vyresnėlis.
- Nėli, tai Vyriausias, jis stengiasi pavergti Gėlių Kūrėją ir dabar visos gėlės vysta.
Mano brolio žvilgsnis visada buvo tiesus ir aiškus, tačiau dabar jis atrodė smarkiai pasikeitęs – paslaptis spindėjo jo akių kampučiuose, pavargęs veidas bylojo apie kankinančią nemigą, o šypsena, kuri ir taip retai pradžiugindavo mūsų motiną, seniai dingo iš jo lūpų.
- Nėli, jau ilgiau nei tris mėnesius aš stengiuosi pats vienas viską sutvarkyti, tačiau daugiau nebegaliu. Man reikia tavo pagalbos.
Tai buvo pirmas kartas, kai Alius paprašė manęs jam ką nors padėti. Tą akimirką tiesiog sustingau. Nebežinojau nei kaip su juo kalbėti ir ar iš viso turėčiau ką nors pasakyti. Gal ilgiau nei minutę tiesiog stovėjau ir žiūrėjau į brolio veidą. Neturėjau jokio supratimo apie ką jis kalba, tačiau vos įsižiūrėjus į jo akis, man viskas tapo aišku – negaliu atsakyti į brolio prašymą neigiamai. Nuo to priklauso ne tik mūsų pačių, bet ir visų aplinkinių gerovė.
- Šiąnakt Vyriausiasis ketina išgabenti Gėlių Kūrėją iš miesto visiems laikams. Tu turėsi padėti man ją pavogti.
- Bet iš kur tu visa tai žinai? Juk tai absurdas, kam Vyriausiajam Gėlių Kūrėja? Be to neįmanoma jos paimti iš vietos taip, kad nesužinotų aplinkiniai sargai.
- Aliau, aš jau ilgiau kaip pusę metų dirbu sargu mieste. Šiąnakt aš turiu budėti ir Vyriausias tiki, jog padėsiu jam pavogti Gėlių Kūrėją. Tu turėsi apsimesti manimi ir užkalbinti jį kol aš išsiųsiu Kūrėją į saugią vietą.
- Bet bet...
- Nėli, klausyk. Nėra laiko kalboms, jau temsta. Suprask, kad nebesvarbu, jog miestas gali netekti Gėlės. Jeigu Vyriausias ją gaus sau, mes visi kentėsim. Tą laiką, kai buvau priverstas su juo bendrauti, kad pelnyčiau pasitikėjimą, pamačiau, jog jis tikrai nėra tas valdovas, kuris linki gero savo žmonėm. Taip, jis puikiai sugebėjo apsimetinėti ir įtikinti visus priemiestiečius, jog jis tenori gražaus ir taikaus miesto. Nė velnio.
-Aliau, nežinau, kaip, bet mes viską sutvarkysim.
Vakaro sutemos atrodo atskubėjo dvigubai anksčiau nei įprasta uždengti miestą ir priemiestį. Gyventojai pavargę po dienos darbo buvo sulindę į savo kiemus ar namus ir tyliai šnekučiavosi. Viskas turėjo savo vietą, spalvą, skonį. Tik neturėjo kvapo. Niekas nebejautė nė menkiausio kvapo visoje apylinkėje – nė mažiausio gėlelės dvelksmo.
Tik du žmonės visame mieste neturėjo savo vietos, nes jie jam nepriklausė. Tarsi musės ant ką tik nušveisto lango jiedu tylomis stebėjo, kas dedasi.
- Aliau, tu jau čia. Laukiau. Mano dovanėlė tuojau atvyks, noriu, kad ją pasaugotum, kol aš išsiaiškinsiu jos transportavimo smulkmenas.
- Taip, Vyriausias, galite manimi pasitikėti.
- O žiūrėk, štai ir jis. Tiesą pasakius, nelabai pasitikiu tuo seniu, kuris šiandien veža Kūrėją, bet kadangi tu ją saugosi – aš ramus. Duok ją Aliui, žmogau, ir palaukite abu manęs čia.
- Nuėjo?
- Taip.
- Nėli, mes turime labai mažai laiko. Nežinau ar mano bandymas pavyks, bet jeigu taip, tu žinai, kas bus.
- ...
- Nėli, žinau, kad jie suprastų, taip reikia.
- Žinau, Aliau, tebūnie, kaip turi būti.
- Eik ir užkalbink jį prie durų, o aš mėginsiu prakalbinti Kūrėją.
- Aliau, didžiuojuos tavim.
- O aš tavim, broli.

Netgi tas, kuris yra regėjęs Gėlių Kūrėjos šokį, negalėtų tiksliai nupasakoti to jausmo, kurį sukelia tūkstančiai mažų ir didelių žiedlapių pasklindančių ore. Kiekvienas jų judesys prikausto savo grakštumu ir judesio lengvumu. Kiekvienas lapelis šoka tarytum girdėdamas jautriausių stygų sukeltą bangų srautą. Oras prisipildo gyvybės, jausmo, laisvės ir ramybės. Gėlių Kūrėja paskleidžia tokį kvapą tik kartą gyvenime – sutikusi priimti žmogaus auką vardan amžino kitų gyvenimo Gėlių mieste.