Rudeniniais lapais nukrito mano vienatvė.
Gal nušalsiančios pievos išties man gniaužtus savus.
Nesvarbu, kas šią naktį priglaus tą sustingusią širdį,
Nes vis tiek danguje vėl užges milijonai žvaigždžių.

Migloje šešėlis praskriejo kaip vėjas,
Apkabintas trapių abejonių takų.
Tu atėjęs nešeis maną sielą, lyg lašą
Nešeisi skaidriausią iš beribių tiesų.

Tikrovę palytėjusi lyg paveikslėlį,
Aš atšoksiu nuo jos su svajonių tašku.
Mes lyg paukščiai paliksime užmirštas sienas,
Vėl pakilsim į aukštį, tik šįkart kartu.

Nemokėsim upokšniui už muziką skambią,
Už ošimą žaliesiems miškams.
Atiduokim svarbiausia, ką galim kiekvienas,
Žemę laistykim gėriu kasdien.