Skeldėjau. Trupėjau į mažyčius granito gabalėlius. Nardžiau po šiurkščius kilimo pūkelius, kaip įkyrus tarakonas, kažin ko ieškodama. Byrėjau į tavo sielos pakampes, lipdama prie jausmų ir emocijų, plūduriuodama pagiežos rūgštyje.
Ji verkė lyg Šventoji. Rodės taip švelniai, taip nekaltai ir glotniai, tarsi ne ašaros ristųsi įraudusiais skruostais, o pienas, šiltas ir pakvipęs melžėjomis, žinote, kaip jos kvepia, salsvai ir sodriai, kaip pirmosios pienės, aistringai ir veržliai keliančios šviesias galvas. Taigi, Ji verkė, tylutėliai bireno žodžius ir ašaras į šį mažą sąsiuvinuką. Kartkartėmis ant Jos peties nusileisdavo naminės dvasios ( taip visada būna, kai didelės mergaitės verkia) ir pasekdavo Jai mažytę pasaką apie Pavasarį ir plukes, ir beržų lapelių gimtadienius.
      Ji manė, kad neatleistinai šventvagiška taip verkti, trupėti, tirpti ir skeldėti visų akivaizdoje, plačiai praskleidus užuolaidų tinklą ir įrėmus akis į padūmavusius pastatus ir vėstantį dangų. Visi, romiai nuleidę galvas, manė taip pat.
      Kresnas spalio 16-osios arklys prunkštė paskutines minutes. „Šiandien nieko neįvyks,“ – skubiai prarijo mintį Ji. Nieko neįvyko. Įkyri namų dvasia kuteno Jai paausį.