Man nedažnai pasitaiko proga pakalbėti su protingais žmonėmis. Bet kai pasitaiko, niekada neatsisakau. Mes susitikome kavinėje. Buvome nesimačiusios keletą metų. Kitaip tas nesusipratimas gal būtų net neįvykęs.

Kalbėjomes apie šį bei tą, daugiausia apie gyvenimo pasiekimus. Pokalbis  buvo ganėtinai malonus, mat man sekėsi neblogai. Pokalbis nenatūraliai pakrypo apie knygas. Pasijutau kiek nejaukiai, bet neišsidaviau. Laikiausi tvirtai, lyg niekur nieko laidžiau kvailus juokelius, bet galų gale intelelektualioji mano studijų draugė prirėmė prie sienos atviru, tačiau klaikiai konkrečiu klausimu:

- Kokias knygas paskutiniu laiku skaitei?

Dėtis nebebuvo kur ir aš pagauta panikos puoliau kapstytis savo varganoje atmintyje. Skaičiau ne kažin ką, bet ir to negalėjau prisiminti. Pagaliau. Prisiminiau.

- Dostojevskio „Idiotą“.

Ji pažvelgė į mane su panieka.

- Tu ką, mokykloj neskaitei?

Turėjau prisipažinti, kad neskaičiau ir kad tai apskritai pirmoji perskaityta Dostojevskio knyga.

- Kažkaip mokykloj vis išsisukdavau, - sakau ir pasijuntu nejaukiai nuo gilaus skvarbių akių žvigsnio.

JI taip primigtynai žiūri į mane, jog aš suprantu, jog turiu prisiminti toliau. Dariau tai su neslepiamu uolumu, tačiau vargiai galėjau daugiau prisiminti. Vienas kitas eilėraštis, daugiausia iš „Ūkininko patarėjo“,  nieko nuoseklaus, taip sakant. Pagaliau. Pagaliau prisiminiau didįjį paskutinio pusmečio atradimą.

- „Bėgančios su vilkais“, - net šokteliu iš džiaugsmo. Žinojau, kad tai puiki knyga, palikusi daug prisiminimų ir pamokų.

Matau, kaip ir ji suklūsta, tikriausiai pavadinimas jos intelektualiai ausiai (ji kiek per didelė jos smulkiam veidui) pasirodo įtartinas.

- Papasakok, - sako.

Ir aš kuo nuoširdžiausiai papasakoju, apie ką ta knyga. Matau, kad jo įtarimas ne atslūgo, o tik sustiprėjo.

- Kaip tu apie ją sužinojai, tą knygą?

- Vedžiau vaiką į kirpyklą, kirpėja papasakojo. Apie storą knygą, kurią reikia būtinai perskaityti, nors ir brangiai kainuoja. Trumpai paminėjo apie ką. Supratau, kad noriu tos knygos, bet specialiai neieškojau. Po kurio laiko radau knygyne. Nusipirkau, va tada ir perskaičiau.

- Kirpėja? – čia jos akys iš nuotabos net pabąla. – Kirpėjos skaito tokias knygas?

- O kodėl negalėtų?

- Kirpėja... – matau jos palengvėjimą ir žvilgsnį, kuriame visiškai atvirai žaidė panieka man.

Iš pradžių nesupratau, kodėl mano intelektualiajai draugei taip palengvėjo, kodėl liko tokia patenkinta. Pasirodo, aš skaičiau vargšių kirpėjų knygutę. Mano intelektas prilygo kirpėjos, moters, skutančias vaikų galvas ežiuku, intelektui.  Gal net kiek atsiliko. Kirpėja dar kaip kirpėja, bet aš, aš jos akyse galutinai smukau

- Ta kirpėja labai maloni moteris, - sakau. – Ji labai švelniai ir kruopščiai vaikams kerpa plaukus. Taip atsargiai, kad maži berniukai neišsigąstų, kad paskui nebijotų kirptis... – iš jos žvilgsnio suprantu, kad šneku nei šį, nei tą.


Stoja nedidelė pauzė, kurią mano draugė meistriškai užglaisto. Sėdi ir švyti iš pasitenkinimo. Net pikta, bet mes šnekučiuojamės toliau. Tiek metų nesimatėme, tačiau stengiuosi būti atsargi ir daugiau neįkliūti į jos gudriai paspęstus spąstus. Aš iš tikrųjų dirbau kirpėja.


Man nedažnai pasitaiko proga pakalbėti su protingais žmonėmis. Bet kai pasitaiko, niekada neatsisakau.