Širdis ta didelė,
Turinti tiek meilės,
Be jos ir kančių...
Tos dvi kruopelės širdelės...
Man jos kartu –
Tai visas kelias
Nuo pat gimimo
Lig pat dangaus ar pragaro vartų.
Be šių kruopelių
Yra ir ydų –
Gobšumo, abejingumo...
Juk galima gi daug jų išvardinti be galo,
Nejau šitai, ką aš parašiau,
Nebūtų tas gyvenimas
Pilnas netikėtumų?
Net protas žmogaus nesuvokia tuomet,
Ką jis anksčiau esąs padaręs.
Išdavystė, neištikimybė...
Na ir dar daugiau –
Balsas, veidas, rankos išduoda tą žmogų
Ir akys – dvi sesutės –
Linksmos ir liūdnos...
Nuo kūdikystės lig senatvės...
Kaip atėjo pro duris,
Taip išėjo pro tas pačias duris.