Jų jau daug išėjo ir negrįžo –
Mylimų, brangių ir laukiamų.
Pasiliko nuvarvėję kryžiai
Netekties paženklinti krauju.

Kauburėliuose pravirkę žvakės
Susilieja vientisa rauda.
Žvakių šviesomis nušvietę taką,
Jau išėję grįžta paslapčia

Į namus, į sielą ir į širdį,
Įsiterpia į tuščias vietas.
Nežinia, ar jie tikrai mus girdi,
Bet juk juos  taip aiškiai girdim mes.