manęs
tenai
nėra
nekvieskit
neatsiliepsiu.

J. Ivanauskaitė. Taifūno akyje.


Pameni, tą vakarą sumerkėm
kojas į rūką
ir gėrėm čiobrelių arbatą,
kol paskutinė migla
sugulė į purvinas panages.

Fortepijonas vėl grojo
Šopeną, o žaibolaidžiu
rangės delčia
lyg marmurinio blyškumo
prancūzaitė
prirūkytam striptizo bare,
kur ir taurės su
vyrais bučiuojas
prancūziškai.

Tu vėl skundeis,
kad spaudžia korsetas,
sočiai įkvėpti neduoda
jutimų svaigulio,
kuris šiferio lakštais
leidos nuo stogo ir
lietvamzdžiuose į akis
tau juokėsi, nes
korseto virvelės per stipriai
apglėbė ir jau įsipjovė
į šonkaulius.

Šopenas užspringo fortepijono
dulkėmis,
o Tu akimis nurenginėjai
horizontus,
kur bangos lėbavo
su molais,
ir taip pavydėjai jiems šito
artumo, jog
pati išsidavei netyčia, kai kortomis
lošėt su kirais ir, pralošus
vakar, šiandien ir ryt,
spjovei likimui į atkištus delnus,
nuo fortepijono nuvarei Šopeną ir
įpūtei gyvasčio
Yesterday.

Sakei, pirmąkart groji.
Bet grojai taip puikiai,
kad vilkdagiai šokčiojo vazose
it įkrautos virgulės, o
klozeto bakelis
pritariamai švilpavo.

Ir aš kartu.

Pameni, aną vakarą vėl gėrėm
čiobrelių arbatą ant stogo,
ir pasiutusiai krykštėme, kad
juoda Tau netinka prie
akių, ausų, prie retų ūselių virš lūpos,
o žemės grumstus, barbenančius į karsto
dangtį, vadinom
netikusia muzika.

... Šiąnakt Šopenas ir vėl prie fortepijono.
Bet šįkart neskambina.
Mes  trise tik tai skaudžiai juokiamės,
jog iš tikro
be galo Tau tinka juoda
prie blakstienų, kojų pirštų ir bambos,
kad čiobrelių arbatą jau pralošei kirams,
kad molai su jūra
pagaliau išsituokė, o
Tau pradėjo patikti
netikusi muzika.
---
Pameni, mes trise,
aš, Tu ir Šopenas,
visai nepamąstę nutarėm -
gerai ten, kur mūsų nėra.
Kategoriškai.