Retkarčiais dar sugokčioju prilipusi prie medinių, suskeldėjusių grindų. Didysis blogumas praėjo. Dabar ilgai ilgai kamuos bukas maudulys ties skrandžiu. Kaip juokdavaisi, kad aš meilę, neapykantą ir skausmą jaučiu skrandžiu. Sakiau, kad tai drugeliai. Meilei rožinei su raudonais sparnų pakraščiukais, neapykantai kraujo spalvos, tokios, kokios būna įsiutusio buliaus akys, o skausmui... Skausmui tamsiai mėlyni. Mėlyni drugiai tupi ant mano suglebusių pečių. Atsinešiu musmušį, kai... pajėgsiu pakilt.
Sukrizenu pati sau viena. Jaučiuosi kaip invalidė, šlubčioju sielos ramentais, o iš šypsenos liko tik amputuotas strampas. O, kad kas mane dabar matytų. Ta, kuri niekada neliūdi, kuri visada šypsosi, dabar tokia sugniuždyta.
Neverkiu. Negaliu verkti. Už lango taip rauda lietus, kruvinom rūdžių ašarom. Baisiausiai laužo plikas liepos šakas. Mano mylimiausias medis, bet nebegaliu net už jo pasislėpt.
Lėtai atsistoju. Maudžia raumenis nuo nepatogios padėties ir kietų grindų. Pati kalta. Nereikėjo dabar išskysti. Susirandu šlapius savo aulinius, lėtai kaip ligonė krečiama temperatūros susivarstau. Kišu rankas į palto rankoves. Iš trečio karto pataikau. Einu pasivaikščioti į miestą.
Toli nenueinu. Gal tik porą šimtų metrų. Viskas erzina: mašinos, triukšmas, bėgantys žmonės. Pati suprantu, kad aš čia netinku. Grįžtu.
Apsikabinu savo šlapią liepą. Abi mes vienodos. Ji atidavė visą savo grožį savo kvėpavimą, savo lapus rudeniui, aš savo sielą Tau. Dabar abi mes tuščios ir šlapios. Niekas už gerą geru neatsilygina. Gerumas – tai senų bobučių pasakos. Gaila, bet jau nebetikiu. Išaugau per vieną dieną. Vaikai auga greičiau už medžius.
Išmokau neapkęst. Išmokau gyventi su stiklo šuke savo skrandyje. Todėl neminiu net Tavo vardo. Jau gana, kad jis mane laiko apklėtęs purvinu debesiu, purvinu nuo rūdžių lietumi. Ir mano jausmai surūdijo. Trupinu juos pirštais. Širdies neskauda. Gal aš jos niekada ir neturėjau. Nepamenu...