Senolių kelias iškeliavo
Ir nebeliko jo žymės
Prie tėvo gryčios, seno klevo...
Teliko vingiuos atminties.

Kai būna liūdna, jį ištraukiu
Iš atminies ir paguldau.
Nubėga kelias per palaukę.
Tačiau tik vienas jį matau,

Kaip jis, į ežerą įbridęs,
Nuplauna dulkes ir švarus
Pro svirną senąjį, karvidę
Žalčiu atšliaužia į namus.

Prie vartų buvusių sustoja
Ir atsidūsta taip giliai,
Kad senas sodas suvaitoja,
Suraibuliuoja šuliniai.

Kartu mes ašarą nubraukiam,
Sugrįžtame iš praeities.
Tačiau ilgai girdžiu, kaip šaukia
Suartas kelias atminties...