Pasistengsiu tylėti, kada
Kris lietus, bersis snaigės slapta.
Pasistengsiu netart „niekada“,
Amžinybė kai ties man rankas.

Neišeik, jei užmirštų tave
Senos gulbės, mėnulio delčia.
Neišeik, nepalikęs vilties
Kad sutiksiu tave vakare.

Neišeik, nežadėk, nepalik,
Jei išeisi – daugiau nebegrįžk.
Man skaudu būtų tave lydėt,
O apakus ir vėl praregėt.

Noriu jausti, kai tyliai kvėpuoji,
Liesti šalčio migdytas rankas.
Noriu tau pasakyt, kad meluoji,
Kai žadi nepalikt niekada...