Santrauka:
Vėl ilgesio ilgi išstypę pirštai gniaužo gniaužo gniaužo.
Tėveli, tėveli, pažįsti mane?
Ateik, aplankyki nors kartą,
Mane kambary žilame vakare
Atras prie laukimo prikaltą.
Tik juoksis visi ir šypsosis smagiai,
Pamatę lyg naują spektaklį,
Tėvel, tėveliuk, ar praeisi šaltai,
Ar verta man dar tave sekti?
Ar verta mergaitei žilam vakare
Atryti mintis, kas praėję?
Vis laukti ir laukti, kol gal kažkada
Sugrįš namų židinio fėja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-10-29 20:03:44
skaudus.........
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-10-29 00:09:51
Skaudus...
Anonimas
Sukurta: 2007-10-28 18:31:29
labai asmeniškas ir atviras, pasirodė skaudus.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-28 18:01:00
grįžau... reiškia kūriny radau tai, kas man pačiai artima... Ačiū - į mėgstamiausius.
Vartotojas (-a): Raktažolė
Sukurta: 2007-10-28 17:48:53
Jausmingas. Trykštantis. Šiek tiek skaudžiai ironiškas ( ''Tėveli, tėveli, pažįsti mane?). Galbūt norėtųsi įmantresnių metaforų, palyginimų - bet tai galbūt ir pagadintų šį kūrinį, kuris ir taip gražus - nes ''gyvas''.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-28 15:44:02
Nuošidrūs, bet skausmingi žodeliai... Kūrinys žavi nepaprastu jausmingumu...
Vartotojas (-a): Ryškas
Sukurta: 2007-10-28 15:38:35
prašovė tėvas
gervė mintį atryja
vaikui alkanam
http://ricardo-haiku.blogspot.com/