Ji stipriai stipriai į jį įsikabina. Apglėbia stiprius pečius, apklotus melsvais marškiniais su dryžiukais, paglosto rudą kaklą ir galiausiai įsikniaubia veidu į kaklo duobutę. Vaikinas net nesujuda.
- Myliu... Nejau nesupranti? Galbūt dėl to vis dar Tavim tikiu. Tikiu taip pat, kaip tikiu ir pačia savimi. Nieko už tai neprašau, ničnieko nereikalauju. Manau, kad meilė neturi teisės reikalaut ar teisti. Todėl galiu tik prašyti, kad būtum toks, koks buvai.
Vaikinas nuima jį apsikabinusias merginos rankas. Suima jas į savo delnus. Šiek tiek palaiko ir paleidžia.
- O aš nejaučiu turintis teisę likti tokiam, koks buvau. Mylim tuos, kuriuos susikuriam pagal savo paveikslą. Neduodam teisės keistis. Pasikeitimai nebeleidžia mylėti, nes mylim tik save ir tik save. Kad mylėtume kitą jis turi būti atspindys Tavęs. Aš taip nenoriu...
Kiek patyli. Aplink sukasi, skrieja obelų žiedai. Baigiasi pavasaris žiedų mirtimi. Grožis dingsta. Lieka tik rūgštūs obuoliukai.
- O ar pastebėjai, kaip svarbu visiems pavadinti daiktus? Jei kalbiesi su medyje gyvenančiu varnėnu -, tau šizofrenija. Jei neturi noro suaugti ir užsiauginti metro storumo šarvus -, tau fiksacija. Man labiau patinka į viską žvelgti šiek tiek pro rūką, kad matyčiau tik miglotus kontūrus ir galėčiau paspėlioti, ką būtent matau. Pavadinimas nuplėšia nuo daiktų jų paslaptingumą. Tada daiktai keršija (Nieks nenori likti bjauriai apnuogintas iki šerdies) ir išnyksta iš už žmogaus nugaros palikdami tik pirmapradį rūką, iš kurio gimė. Taip žmonės ir klaidžioja rūke. Skaudžiausia, kad patys to nesupranta ir netiki, jei pasakai.
Mergina žiūri keistu žvilgsniu. Jos akys didelės, žalios kaip katės, o nuostaba jos akyse primena auksines žuveles tvenkinyje.
- Taip ir maniau, kad nesuprasi...
- Bet aš bandau. Jei man duosi laiko aš patikėsiu viskuo, ką sakai. Tik duok man trupinėlį savo laiko.
- Jo aš ir neturiu. Negaliu duoti to, ko pats neturiu, ko pats negaliu valdyti. Tikiu surasi žmogų, kuriam galėsi atiduoti tą savo jausmą, kurį vadini meile. Atleisk, kad taip nutiko, bet Tavo pasauliui aš jau nebepriklausau. Iki niekados. Neatleisk, bet ir neteisk.
Nueina melsvas siluetas. Žalios akys dreba. Nuo obels krinta ir krinta numirę žiedai...