Sykį kalnuose, žliaugiant lietui ir kabant tirštam rūkui, niekaip negalėjome rasti žemėlapyje pažymėtos trobelės. Staiga vos akimirkai atsiradęs šviesos pluoštelis tolumoje, tarp pilkų šlapių uolų, blykstelėjo ant kažkokio skardinio paviršiaus. Tai galėjo būti ir mažutės trobelės stogas.
Gerdama arbatą ir džiovindama kojines, džiaugiausi, kad laiku pažiūrėjome į dangų ir akimis pasekėme ženklą.
Žengdamas žingsnį, nežinai, kas laukia toliau: jauki šilta svajonių trobelė ar tiesiog didelė spindinti, niekam nereikalinga šiukšlė. Bet blogiausia, kad nieko apie ateitį nenutuoki net tuomet, kai nutari palaukti lietaus pabaigos ir bent kol kas niekur nebežengti. Ne viskas yra tavo rankose. Kai kas, galintis pakeisti paprastą dieną į stebuklą, slepiasi širdyje. Man patinka iš kažkur giliai iškapstyti savo vidinį balsą ir su juo ginčytis. Tas mielas neprijaukinamas nenaudėlis visada galvoja priešingai nei aš, ir iki šiol neaišku, kaip mums pavyksta susitarti ir net miegoti vienoje lovoje...
Jo įkyrus burbenimas nuskamba kaip ženklas, kad kažkas ne taip. Vadinasi, žmogus, kuriam galbūt kažkada norėčiau patikti, nenusišypsos džiaugdamasis tuo, ką dabar padariau.
Patinka stebėti tylius, švelnius ir beveik nepastebimus pritarimus – mažą paukščiuką, kuris atskrido į lesyklėlę duonos trupinių ir ten paliko snape atsineštą džiovintą abrikosą, gražų sapną, kai užmigau verkdama iš pačio juodžiausio pavydo, o atsibudau tarsi paguosta švelniausių žodžių, ar ežere rastą paskendusį banknotą, kai toli nuo namų sėdėjau viena, liūdna ir visai be pinigų.
Viskas bus gerai ar viskas bus blogai? Dažnai gyveni bijodamas, kad kažką padarei ne taip. Net būdamas stipriausias, dairaisi padrąsinimo. Vos užuodžiamo, paliečiamo, matomo. Bet tikrai skirto tau. Nebijok jį pastebėti.