aš t a v o artėjimu gyvas...
...aš t a v o
artėjmu gyvas –
netolki
nuo žemiškos
mano tiesos
ir klaidų- - -
labai vieniši
viens be kito
net medžiai
nesuradę juos
rišančio
šauksmo
vardų- - -
aš t a v o
artėjimu gyvas –
netolki
nesuprasto žodžio
beformiu
aidù - - -
kai nerimą –
savą kasdieną
i mūsų likimą
vedu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2007-10-21 08:23:24
Gražiai išskaidrintos mintys. Daug jausmo ir prasmės.
Anonimas
Sukurta: 2007-10-20 21:30:54
žaviai ir lyriškai.
Anonimas
Sukurta: 2007-10-20 20:01:59
Gražu.... gražu.....
Jei taip visada galvosit ir sakysit, tikrai niekad nebūsit vienišas.
To jums ir linkiu.
Paimsiu :)
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2007-10-20 19:27:45
Kas per gyvenimas, jei ne t a v o artėjimas...[viens be kito net medžiai vieniši]
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-10-20 11:59:57
Šiltas artėjimas, teikiantis gyvybingumą... :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-10-20 11:32:15
...labai šiltomis ,nerimastingomis spalvomis nutapytas...gražus paveikslas...
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2007-10-20 00:29:36
Yra šiame pasaulyje laiminga būtybė, kurios artėjimas teikia gyvybę... Brandu ir skvarbu, lyg prieš tai publikuoto darbo tęsinys.
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2007-10-20 00:25:06
ach, nagi pati pirmoji si velu vakara toki grazu kurini "skanauju" :))) Nieko nesakysiu, bet pasiimsiu ir pasikisusi po pagalve- miegosiu:))) Visais atzvilgiais subtiliai puikus kurinys. Isieskotas, svarus, subrendes sakyciau.... ir stipriai palieciantis.