Virtuvėje vyko karas. Labradoro retriveris talžė galvą į spintelių dureles ir kūnu besisukdamas it vilkelis vartė kėdes ir kitus pajudinamus virtuvės komponentus: žiurkėno narvelį, mineralinio vandens butelius, tvarkingai sudėtus kampe kartu su miltų ir cukraus pakuotėmis, dėžutę su obuoliais.. Nuo susverdėjusio stalo nusiritęs žalias puodukas bandė ginti virtuvę ir taikėsi smogti šuniui tiesiai į nugarą, bet tik atsimušė į ją jokios žalos nepadaręs ir sudužo nugarmėjęs į žemę. Tai buvo baltas, didelis, išties stiprus šuo — beprotis. Veterinaras buvo įspėjęs, kad gyvūnui jau nedaug buvo likę; jo galvą plėšite plėšė vis didėjantis gumulas, kurį veterinaras nesismulkindamas vadino šunišku vėžiu. Retriveris vis dažniau kęsdavo savikontrolę atimantį skausmą, tačiau šeimininkai vis nesiryžo jo užmigdyti.  
          Diena jau buvo įsismaginusi, saulei nedaug tebuvo likę riedėti ligi zenito. Mindaugas, triukšmo pažadintas, ką tik atsikėlė trečią ir, rodos, jau paskutinį kartą šiandien. Neapsirengęs, vienais apatiniais, nuskuodė į virtuvę. Suvaldyti augintinį jis mokėjo: suradęs rankšluosčių spintelėje pilką paklodę, atsargiai priėjo prie šuns ir tvirtai apgaubė jo galvą, kelis kartus stipriai apvyniojo. Spurdantį gyvūno kūną prispaudė savuoju ir garsiai, tarsi įniršusiam draugui, kartojo raminančius žodžius. Jis žinojo, jog šuo, nors trumpą laiką negavęs reikiamo kiekio deguonies, visiškai neteks jėgų, o galbūt ir sąmonės. Taip jam sakė veterinaras, ir Rolandas jau buvo spėjęs tuo įsitikinti. Šuo glebo. Vaikinas tuoj pat atvyniojo paklodę ir įsitikino, kad nepersistengė; šuo, nors ir sunkiai, tačiau kvėpavo, sąmonės, rodos, buvo netekęs. Jis atsargiai nunešė nejudrų šuns kūną į tualetą ir, paguldęs ant žemės, užrakino duris. „Kas jį išvis iš ten išleido? “ — piktai, tačiau su liūdesiu mintyse klausė savęs.
          Tingiai apsirengęs, jis dar tingiau nudūlino į vonios kambarį; imituodamas katę nusiprausė ir netrukus kyštelėjo galvą į šaldytuvą. Pusryčiavo lėtai, tačiau nesimėgavo. Nors jau ir dabar buvo praleidęs dvi pamokas bei vėlavo į trečią, įtemptai svarstė, ar nereiktų vėl grįžti į lovą: jis taip norėjo dar truputį pailsėti, dar truputį sapnuoti. Dukart Simas taip ir pasielgė, tad dabar, nors ir nenoriai, tačiau pareigos jausmo spaudžiamas, vis tik nutarė aplankyti mokyklą. Spontaniškai motyvuotas dabar savo pusryčius dorojo gan sparčiai ir jau netrukus patraukė rinktis vadovėlių. Dėjosi juos į kuprinę kruopščiai, netgi tų dalykų, kurių pamokas jau buvo praleidęs. „Maža kas, galvojo, dar sutiksiu mokytoją koridoriuje, užlauš, kodėl nebuvau, tai bent namų darbus parodysiu, kad nemanytų, jog dėl jų nepasirodžiau. “ Rakinant buto duris, jam rodėsi, kad girdi, kaip tualete tyliai, vangiai krebžda šuo.
          Po akimirkos jau buvo kelyje į mokyklą. Kaip jis iki jos nueidavo, Marius nė pats nežinojo; paklaustas nei ką matė, nei ką girdėjo nepasakytų, tik pečiais galbūt gūžteltų: nesuprasi — nežino ar nenori žinoti. Tačiau tai nebuvo blankus, savyje skęstantis jaunuolis, kartais jis mokėjo būti netgi labai guvus, tiek protu, tiek veiklumu, bet ir tomis akimirkomis jausdavosi lyg nepagamintas, iki galo neparuoštas patiekalas, kaip, beje, ir ramiai tūnodamas neveiklume. Bet, pripažinkime, fasade mes ir nereikalaujame skonio. Paulius puikiai supranta, kas yra fasadas; mokykloje to puikiai išmoko. ---  Tiesa, neišvengdavo ir išties džiaugsmingų, linksmų akimirkų, tačiau buvo vienas tų, kurie nemėgsta jas prisiminti.    
          Įžengęs į matematikos kabinetą ir atsiprašęs mokytojos už pavėlavimą, ramiai atsisėdo į savo vietą. Trigonometrija... Akimirka blaivaus nusivylimo ir jis ima mechaniškai darbuotis; uždavinys po uždavinio kapstosi į priekį, kol išgirsta skambutį, suteikiantį galimybę sulaužyti mechanizmą, bet Saulius neskuba — nėra kur; baigia braižyti lygiašonę trapeciją, pasiteirauja mokytojos, kurią dieną gresia kontrolinis darbas, ir galiausiai lėtai išsliūkina iš klasės.
          Po valandžiukės jis jau sėdi ant palangės priešais lietuvių kabinetą ir knaibo jam nežinomos gėlės lapus; nejudančiame laike laukia skambučio. Mielai galvotų ką nors įdomaus, „prasmingo“, kaip jis pasakytų;  tada ir ši tyla, pūnanti ir švinkstanti jo galvoje,  neatrodytų tokia bevaisė, trumparegė ir šalta. Bet, deja, galvoja tik apie lego detales. „Kaip keista, — svarstė, — konstruktoriuje niekas nesusiję. Jokiais ryšiais. Nori — nutrauki žmogaus galvą, uždedi kitą. Keiti rankas, kojas, dangų — į žemę, viduramžių pilį — į modernų automobilį, o jei įsigeidi — viską sutrupini. “ Vėliau įsivaizdavo besiginčijančius kaštonus, niekaip nenusprendžiančius, kuris jų dailesnis (priešais langus augo trys kaštonai), galvojo apie chemijos mokslo sudėtingumą, bendraklasių mergaičių kūno neproporcingumą. Pastebėjęs šį minčių blaškymąsi, ėmė spėlioti, nuo ko priklauso nedėsningas arba - priešingai - paradoksaliai dėsningas mąstymo aparatas, jungiantis į cheminę minčių reakciją nieko bendra neturinčias medžiagas. Kaip ir kokie tokiu atveju gaunami reakcijos produktai? Zzz, ir visa tai nulėkė šalin, kai šalia Juozo atsistojo keletas ką tik parūkiusių klasiokėlių ir ėmė taukšti apie sportą. Linksmas, ironiškas, jaunatviškai užgaulus pokalbis apie Lietuvos futbolininkus truko iki pamokos pradžios. Tuo metu Algirdas kiek atkuto, matyt, todėl, kad nebuvo kada galvoti: jis puikiai mokėjo būti kompanijos žiedeliu, grandinės dalele: nei daugiau, nei mažiau. Tačiau jei šią akimirką jo niekas nebūtų trukdęs, galbūt Ernestas būtų priėjęs išvadą, jog greičiausiai tai, ką jis laiko „nieko bendra neturinčiais dalykais“, nieko bendra neturi tik todėl, kad jis nesugeba pamatyti ryšių. Nors vargu, ar tokia išvada šiuo metu galėjo jam kuo padėti.
          Lietuvių kalba jį įsiutino, girdi, kas gali būti beprasmiškiau nei mokytis kalbą, kuria kalbi nuo pat mažens. Tokį jausmą išprovokavo mokytoja, suniekindama Eriką dėl didelio jo daromų rašybos klaidų skaičiaus. Tai žeidė ne tik jo savigarbą, bet ir teršė gan neblogo mokinio reputaciją: visi kiti mokomieji dalykai jam sekėsi geriau nei vidutiniškai, ir tik lietuvių kalba buvo peilis po kaklu. Peiliu, nors ir staliniu, gimusiu iš įžeidimo, jis pamokos metu mosavo priešais akis ir pačiai mokytojai: nuolat ironizavo, pertraukinėjo, įžeidžiamai komentavo, kol galiausiai ne juokais ją supykdė, tačiau skambutis pertraukai nuslopino neišvengiamai artėjančią kulminaciją.
          --- Istorija. Mokėsi apie Frankų imperiją. Čia Lukas vėl buvo ramus ir susikaupęs, įdėmiai klausėsi mokytojos.
          Eidamas namo pusbalsiu kartojo ką tik išmoktas viduramžių datas, tačiau netrukus susikaupimas ėmė dilti ir netikėtas skausmo žaibas pervėrė galvą. Sigis krūptelėjo ir tuoj pat sustojo, pajuto, kaip ima niršti. Jis stipriai laikė rankomis suėmęs galvą, ir, rodės, bandė ją sutraiškyti kuo labiau spausdamas, įtikinėjo save, jog galva yra įžūlus priešas, atnešęs šį skausmą, ir nedaug truko, kad imtų ją garsiai koneveikti; tačiau žaibo ugnį lyg vanduo nuplovė, ir dilgčiojimai liovėsi. Nevalingai prisiminė Karolį Didįjį ir fantazijose karūnavosi imperatoriumi, ką tik įveikusiu savo galvą bei tapusiu vienvaldžiu savo kūno imperijos valdovu. Šis minties vingis privertė jį kreivai, atgrasiai šyptelti.
          Namuose iškart patikrino tualetą; šuo vis dar buvo gyvas. Vaikinas tikėjosi išvysti jį merdėjantį, tačiau savo nelaimei rado jį žvalų, žibančiomis akimis, besisupantį uodegą. Šuo jau norėjo lįsti pro duris į laisvę, bet Jonas staigiai užvėrė duris. Jis suprato, kaip tai laikina, koks plonytis šios akimirkos siūlas. Pravirko, bet tuoj pat susitvardė.
          Kruopščiai pasigamino pietus, lygiai taip pat kruopščiai vėliau sutvarkė ir virtuvę. Išnešė šiukšles. Lauke lijo, ir tai jį labai sudomino, tiksliau, sužavėjo lietuje išgyventas azartas; Kęstutis skuodė lyg nuo grandinės nutrūkęs šuo tiek konteinerių link, tiek ir atgal, kad drabužiai kuo mažiau permirktų. Pasiektą rezultatą įvertino teigiamai ir nusprendė, kad labai smagu kelti sau mažus tikslus, nes iki jų įgyvendinimo nereikia ilgai laiką barstyti ir rezultatą gali matyti tuoj pat.
          Vakarą paskyrė namų darbams — visą aplinkinį pasaulį juose nuskandino. Gerokai sutemus grįžo tėvai. Visi kartu pavakarieniavo, paviršutiniškai pasidalino dienos įspūdžiais ir išsiskirstė kas sau: tėvai ieškoti laimės televizoriuje, Aivaras — sergėti savo kambario sienų. Tirpo valandos, rodėsi vidurnaktis, tačiau jo gyvenime vyko nieko nevykimas.
          Išjungė šviesą ir tamsoje akimirkai sustingo; jis mėgo pojūtį, kai ir užsimerkęs, ir atsimerkęs matai tiek pat. Tamsoje nereikalingas fasadas. Jam toptelėjo į galvą, kad taip jaučiasi ir nelaimėlis šuo. Jie abu tualete, už juodų durų, kurios užrakintos iš lauko.
          Rūpestingai apsiklojęs antklode jis lyg tarp kitko pagalvojo, kad nenori, jog litus pakeistų eurai. Įsivaizdavo, kaip patriotiškai nieko nepirks, jei mūsiškę valiutą pakeis europietiška... Po to spėliojo, ar ir jis senatvėje knarks, kaip kaimynas už sienos. Ir ar rytoj prisivers atsikelti laiku ir pasiimti dar vieną dieną.
          Taip ir užmigo nesupratęs, kodėl ryte atsikėlė.