Gyveno kartą gyvatė. Ji mėgo medžioti lauko peles. Visą karštą popietę pratūnodavo po pūnančio kelmo pavėsiu ir mintydavo apie pasaulį. Atėjus vakarui šliauždavo ieškoti pelių urvų. Radusi tokį įšliauždavo ir pačiam tolimiausiam užkaboryje suradusi pelę ją sulapnodavo. Kartais rasdavo visą peliukų lizdelį, kaikada dar net neatakusių. Juos taip pat sulapnodavo. Ir labai džiaugdavosi, nes peliukai mažesni ir nereikėdavo tam reikalui išrakinti žandikaulių. Taip begyvenent ją apinko įvairios mintys. Ir ji kurį laiką nustojo medžioti. Tik gulėjo po fosforesuojančiu kelmu ir mintijo apie pasaulio prasmę. Buvo gan užsispyrusia gyvate ir pramintijo pusmetį. Jokių išvadų nepadarė ir nieko neatrado. Tik suprato, kad yra baisiausiai alkana. Ir kai atėjus vakarui iššliaužė medžioti, pasijuto labai silpna. Vos pajėgė pasiekti artimiausią pelių urvą. O jame knibždėte knibždėjo pelių, nes tos per pusmetį prisidaugino nevaržomai. Bet gyvatė vos vos judėjo urvo labirintais ir visos pelės spėdavo nuo jos pabėgti, net tos kurios papuldavo į aklavietę - išsirausdavo urvelius lauk. Gyvatė visiškai prarado viltį ir pradėjo niršti ant savęs, kad buvo tokia kvaila ir tiek laiko mintijo nevalgydama. Visa laimė, kad ji surado vėlyvos peliukų vados lizdelį ir vienas peliukas buvo gana nerangus ir nespėjo pabėgti. Juo gyvatė šiektiek apmalšino savo alkį. Po to ji su dideliu vargu surado dar vieną lizdą jau kitame urvelyje ir taip po truputį atstatė savo jėgas ir nusprendė, kad nebus daugiau tokia kvaila. Ir nemintys išvis, nes tai neduoda jokios naudos. Taigi ji be perstojo medžiojo visą pusmetį ir pelyčių šeimų vis mažėjo. Kitos gyvatės nesirūpino tokiu keistu savo tautieties elgesiu. Po metų ji pagavo paskutinę pelę savo nedidukėj saloje. Dar po metų gyvatė gulėjo nebejudėdama. Nebeturėjo jėgų. Ji ir vėl mąstė. Mastė apie pasaulio prasmę. Galvojo koks jis keistas. Ir pažvelgus į savo sulysusią uodegą nusprendė nusižudyti. Tai buvo pirmoji gyvatė nusižudžiusiu toje saloje. Ji suvalgė save, pradėdama nuo uodegos.