Kalnas turi viršūnę ir slėnį. Meilė turi aistrą ir išsiskyrimus. Gyvenimas turi pavasarį ir žiemą, o mes turime gyvenimus... Sėdėdama ant bedugnės krašto, galiu pasakyti taip: užkopęs į kalną, gali nusileisti žemyn ir vėl kilti. Jei tik nori, jei tik turi jėgų, jei tik... Panašiai veikia amerikietiški kalneliai – kad klykdamas leistumeisi žemyn, su siaubu judėtum į viršų, nežinodamas, kas laukia pačiame aukščiausiame išbandymų taške. Aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal... Čia nėra tiesių linijų. Gyvenimo treniruočių trasoje dažnai pritrūksta kvapo, jėgų ir ištvermės... Pykina kaip bėgant krosą, troškina lyg užvalgius silkės, kyla nenumaldomas noras išlipti iš atrakciono ir ramiai sau žingsniuoti mažu, saugiu keliu. Čia jaukiai čiulba paukščiai, medžiai meta malonų šešėlį, širdį džiugina ramunėlių kvapas, o kojų nevargina kietas žemės gruntas.
Visa bėda, kad, jei ir pavyksta tokį kelelį rasti, ta atkarpa nebūna amžina. Už posūkio pasirodo duobės, žvyrkelis baigiasi, prasideda pelkė, už pelkės staiga – puiki autostrada, kuri netikėtai pereina į sulūžusį tiltą – jo viduryje laukia neperšokamos kiaurymės. Ar tai kelio galas?
Ne. Toliau vėl prasideda tas pats atrakcionas, kurio bandei išvengti, trumpam pasukdama į šalį.
Kiekviena pradžia turi pabaigą. Sunku, šlykštu tai žinoti, geriau apsimesti, kad nieko nematai ir nežinai, o kai jau bus laikas, tai nieko nebepakeisi... Kiekviena pabaiga turi pradžią. Jos reiktų ieškoti net ir sėdint bedugnėje, kaip dabar aš, ar net ant aplūžusio tilto, kurio nesugebame įveikti.
Kol kas nesugebame...