Prarandu save
Po trupinį, po lašą.
Aš kasdieną prarandu save.
Metai bėga
Ir skausmingai neša
Ateitin iš praeities mane.

Manyje jau daug žmonių gyvena.
Daug likimų paliečiau ranka -
Didelių, mažų, jaunų ir senių
Ėjusių ir einančių greta.

Pykčio ir gerumo man palikę,
Džiaugsmo ašarų ir nevilties.
O gal atrandu aš šitą sykį
Vėl naujai save iš praeities?

Gal ir aš - ne aš,
O ta daugybė
Sutiktų ir priešų, ir draugų
Man savęs po trupinį palikę
Pakeitė mane žmogum kitu.

Prarandu save?
O man nė kiek negaila.
Surinkau po trupinį visų.
Iš protingo paėmiau,
Iš kvailio,
Iš gerumo ir iš bučinių.

Iš draugystės, iš ligos,
Iš laimės,
Iš kančios ir nuoskaudų gilių,
Iš laukimo, netekties, iš baimės,
Iš gerų ir iš piktų žmonių.

Visko, visko surinkau po lašą,
Į save sugėriau pamažu.
Gal todėl šiandien nė kiek negaila,
Kad save su metais prarandu.