Jaučiu, kaip išsineriu iš odos. Kaip perlipu per save. Kažkam skauda. Kažkas sako: „Gal nereikia. Tegul būna kaip buvę. Ir taip bus gerai. Tiek metų buvo gerai“.
Jaučiu, kad nusprendžiu kitaip nei prieš tris metus. Prieš tris metus būčiau prakaitavęs, nemiegojęs. Negalėjęs nieko daugiau galvot, dirbt. Dieną naktį būčiau kankinęsis, galvodamas tik apie tai. Apie tai, kaip Tau bus blogai, kad tik Tau įtikti, kad tik Tau nebūtų blogai. Bijodamas savęs...

Jaučiu, kad užaugau – metais, patyrimu, žodžio svoriu.
Ir vis tik šis išsinėrimas iš odos nėra lengvas. Skauda. Lyg paliekant kažką brangaus. Ilgai mylėto… Lyg Tėviškės beržus, kuriuos matei tiek metų pro langą. Kurie Tau ošė, rudenį pagelsdavo ir numesdavo lapus, žiemą stovėdavo nuogi, brazdindami apledėjusiom šakom į trobos stogą. O pavasarį!.. Pavasarį nuvilnydavo gelsvai žalsvu rūkeliu, ir tu žinojai, kad ateina neramus metas. Kad į tavo jauną sielą belsis nauji jausmai: negirdėti, nepatirti, viliojantys ir šaukiantys iš namų… Ir nematei tu tų beržų šitiek metų: šitiek pavasarių ir rudenų. O pamatei juos tada, kai mama sukrovė raudoną lagaminą, tėvas kažką krapštėsi atokiau, apsimesdamas, kad nieko čia neįprasto nėra. Kad šis pirmojo iš sūnų išvykimas į didelį tolimą miestą yra normalus reiškinys. Ir kad ta neįprasta tyla namuose visai nereikalinga. Lydėjo tada tave abu. Pervėrę per lagamino kilpą bulvių kauptuko kotą, tėvas su mama nešė raudoną lagaminą. Tai buvo taip neįprasta. Taip neįprasta. Jie niekada taip arti vienas kito nevaikščiojo, lyg koks magnetas su abiem pliusais būtų juos stūmęs vieną nuo kito. O dabar abu. Vienas šalia kito. Per vidurį – raudonas lagaminas. Ir aš – iš paskos, vis atsigręždamas ir atsigręždamas į beržus.
– Ko dairais, kaip nematęs? Žiūrėk, kur eini. Pargriūsi ir kelnes supeckiosi.

Žinau, kad nauja gyvatės oda bus gražesnė. Žvilgės saulėje. Kad ją girs ir liaupsins kiti. Kad už ją sulauksiu dar didesnio pripažinimo. Žinau. Bet vis tiek man šiandien taip gaila tos senosios. Tos, su kuria tiek kelių nukeliavau. Kuri prisigėrusi mielu ir žinomu širdžiai kvapu. Kurios kiekvienas įdrėskimas ar nudegimas primena negrįžtamai prabėgusį laiką… Laiką, kuris vėl žada atvesti iki naujų horizontų. Vilioja, gundo, kviečia. Negali atsispirti šiai pagundai. Negali nekeist odos.

….skauda. Pasiutiškai skauda!