Po arkomis apsigyveno gailus saksofonas
Garsais užtildęs aštrų triukšmą iš gatvės.
Vienišas maestro įgrojo savo vienatvę -
Motyvus girdėjo tik jis pats...

Kepurė tuščia - vis prašosi nors išdilusio cento
Niaurioj ir drėgnoj rūmo galerijoj.
Čia vingiavo minoras ir užslėptas noras.
Nors saksofono tėkmė ne beribė - užges.

Ar kas paaukos senam nors ištirpstantį šypsnį,
O gal šlapias ruduo susirinko paskutinius praeivius?
Bet iki vakaro landžių achromatų jau ne toli.
Maestro su fetrine kepure ištirpdė visas gailiąsias melodijas.

Hibridinis uosto lietus sugrojo perpus įtaigiau.
Melodijos užplūdo...