Prisiminiau parką, medį, ant kurio ir aš palikau savo atžymą... Prisiminiau laimės skonį... Tai kažkas nepaprasto, bet labai malonaus, nors ir trumpo... Kažkodėl daugybė dalykų vyksta ne tada, kai lauki, esi jiems pasiruošusi, o tarsi per klaidą, netyčia, netikėtai ir dažniausiai – per anksti arba per vėlai. Laimė kaip katinas, kuris leidžiasi glostomas, bet nesileidžia prijaukinamas ir pakviečiamas užsukti rytoj.
Po trijų šokių ir penkių vakarų gėlėtoje pievoje prižadi jam savo meilę, save ir net tai, ko neturi. Tai metas, kai nieko negaila, tai džiaugsmas, kuris ateina, kai duodi.
Kartais, blaivumo nuo pienių vyno akimirką, supranti, kad truputį per anksti. Juk gali ant pirštų suskaičiuoti, ką gavai mainais – bučiniai, kurie ne visada patiko, laiškai ant parduotuvės kasos čekio ir kelios porcijos ledų. Tas naivumas baisiai gražus. Bet tu jį vadini kitaip. Ir esi velniškai teisi, nors to dar nežinai.
Per vėlai imi branginti viską, ką pasirenki pati – praradimus ir atradimus, kurie ne visada žavi, jei juos padarei atvira širdimi, niekieno neverčiama. Ir, pasibaigus vasaros šokiui, kai prisilietusi prie savo dideliausių vilčių, pajauti akimirkos šaltį (patikėk, taip tikrai būna...), dar spėji pagalvoti, kad galėjo tas laikas būti gražesnis, kažkoks šiltesnis ir smagesnis, toks, kaip tu svajodavai, bet kažkodėl viskas sustingo, apmirė, vos vos judėjo, nors turėjo lėkti linksmai ir lengvai it pajūry su smėliu žaidžiantis vėjas.
Kartais tos mintys, kad viskas įvyko per anksti arba per vėlai, ne taip ir ne todėl, drumsčia ramybę, jaukia protą ir neleidžia tyliai gražiai ar, jei nori, audringai džiaugtis tuo, kas vyksta dabar. Net šią minutę, kai vietoj draugo peties ant pagalvės guli tik ištikimas vaikystės meškutis (ir tas ne mano, o tavo. Ech...