Pirma diena.

Nespėjau į pokalbį su savimi. Tikrai nespėjau. Pokalbis įvyko, bet be manęs. Atlėkiau, kai viskas jau buvo pasakyta. Beliko tik patylėti. Bandžiau prisiminti neišgirstą dialogą, bet paviršiun plaukė tik beprasmės nuotrupos.

Užtat ką sutikau! Mačiausi su Landsbergiu. Kalbėjosi, berods, su Puškinu, kurį pažinau iš profilio. Akimirkai lyg ir suabejojau, ar galėjau juos matyti abu iš karto, bet kodėl gi ne – vienas kokiu šimteliu aplenkė savo epochą, kitas į savo nesuspėjo. Persimečiau žodeliu su Napoleonu. Pastarasis atrodė gerokai ūgtelėjęs ir be savo trikampės kepurės, bet vis dar karingas.

Antra diena.

Visą dieną žaidėm slėpynių. Tik man nelabai sekėsi. Laimėjo kažkoks žlobas [galėčiau prisiekti, kad vakar jis prisistatė Napoleonu], nes nė vienas neprisipažino jį matąs. Nutylėjau ir aš, pagalvojęs, kad senbuviai žino, ką daro.

Nepalieka vis labiau įkyrintis jausmas, kad kažką žinau. Kas tai galėtų būti?

Trečia diena.

Nušvito. Pagaliau. Suvokiau ką čia daro tiek daug garbingų personų. Akivaizdu – kaupiamas geriausių žmonijos pavyzdžių genofondas. Beliko išsiaiškinti kaip ir kur jie kaupia manąjį.

Niekada nepatikėsit, kur mane aplankė apvaizda – sėdint ant klozeto. Vos susilaikiau viso savo dienos genofondo nenuleidęs į kanalizaciją, kuri, greičiausiai, yra tik medžiagos klonavimui surinktuvas. Suslėpiau savo genofondą į kišenes ir pusę dienos sau paslaptingai šypsojausi.

Surado bjaurybės. Atsekė pagal kvapą ir nei kruopelytės nepaliko – viską nuplovė. Ir dar, stipriai trinktelėję pakaušin, prigrasino daugiau taip nedaryti. Kurgi ne, sulauksit. Kitą kartą reikės gudriau paslėpti. Aš nieko prieš pasidalinti savo genofondu [savimeilei paglostyti], bet tik ne taip pigiai.  

Ketvirta diena.

Atrodo, blogėja - pradėjau kurti. Sukurpiau poemą. Patį procesą prisimenu miglotai, bet prirašiau tikrai daug ir baigiau visai ne todėl, kad išseko įkvėpimas. Tiesiog neliko kuo rašyti. Pasienyje nutrupėję žali dažai suteikė mano kūriniui ypatingai stiprią ir spalvingą apatinę liniją. Vienas posmelis man ypač patiko:

2675390298742438259234512827
6417028470987402487028922135
2980298717193847474749840999
2109138482098248734711849876

Penkta diena.

Nesupratau, ką vakar parašiau. Lengviau atsidusau – tikriausiai taisausi. Tik per anksti džiaugiausi. Vakare vėl atsirado įkvėpimas, bet šį kartą teko kurti ant grindų ir prireikė daugiau nei nagų. Gailėjausi, kad galiu tik vienoje pusėje rašyti, tačiau mane sustabdė bandant atlupti grindų lentas. Vėl gavau pakaušin. Žino zarazos kur trenkti, kad genijų manyje bent pusdieniui užmušti.

Šešta diena.

Su ekologija ne kas. Oras sulig kiekviena diena darosi vis slogesnis. Dažni ir ypatingai atstumiantys kvapai. Pirstelėjau ir su malonu giliai įkvėpiau. Savas kvapas minutei sugražino namolei. Tokiomis akimirkomis pasijunti gyvenąs. Bėda tik, kad virti žirniai mūsų racione tikrai ne itin dažnas reiškinys.

Septinta diena.

Žmonės baltais medvilniniais chalatais. Žmonės nušiurusiais frotiniais chalatais, šlepsintys šlepetėmis ratu. Ratas po rato. Valanda po valandos. Pradedu pastebėti skirtumus tarp balto ir purvinai balto. Greičiausiai skurdaus interjero įtaka – kiekviena detalė tampa verta dėmesio ir laiko, kurio, šiuose rūmuose su durimis be rankenų, tikrai netrūksta.

Tuoj maitins. Eisiu. Nesvarbu, kad Archimedas, valgyti vis tiek norisi.