Eiti stiklo šukėmis ir kristi į rudenio lietų.
Lapuose ieškoti paslapties.
Paslaptį vėju atrakint,
Bet jos nėra.
Eiti stiklo šukėmis.
Aštru. Skauda.
Bet.
Ant aplyto stiklo laišką parašyt.
Tarp raudonų lapų ieškot prasmės.
Nėra...
Pirmųjų šalnų paklaust:
– Kur ji?
O jos tylės. Tylės ir nieko nesakys.
Parašyt laišką ant rasoto stiklo,
Parašyt ir paklaust:
– O kur prasmė?
Ir jos niekur nerast...
Sudaužyt stiklo laišką, susipjaustyt pirštus.
Raudonu rašalu lietuje parašyt:
Išeinu į rudenio naktį...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2007-10-16 23:33:41
jau norėjau pasakyti, kad tas kūrinys beprasmis kalbėjimas, bet gale išsivyniabvo į siužetinį, paskutinės eilutės tą kūrinuką kaip ir išgelbėjo, suteikė jam prasmę; Nuobodžiai parašytas, bet paskutinės eilutės jį įprasmina. siužetinis ėjimas parašyti laišką ant stiklo, nors dar gražiau būtų : "sudaužyti pirštus ir supjaustyti stiklo laišką" štai čia kur yra> "Sudaužyt stiklo laišką, susipjaustyt pirštus."
šiaip tai toksai siauras burbulų pūtimas, (kaip dienoraštinis tam tikrame amžiuje, paauglių meilė dramatizuota ir tragedizuota globališkai, o iš tikrųjų baikos, tipo "nelaiminga, krauju per stiklus, parašysiu, meilė - tai kančia" kažkas tokio. Bet pagirtina, kad paieškota išraiška, vis plytos, stiklai kažkokie ėjimas. Na ne taip jau tiesmukai ta drama. Priemonių išraiškos paieškota.
:)
Vartotojas (-a): Fearless
Sukurta: 2007-10-16 21:37:27
Eiliuoti tikrai neandžiau.