Nežinau, ko labiausiai be šiltos jūros ilguosi dabar, kai vėjas, lietus ir lapų šiugždėjimas atneša vien nostalgišką nuotaiką. Keista, bet galbūt laimės, tos linksmos ir jaukios sielos paguodos, kuri atrodo beviltiškai įstrigus kažkur praeity…...
   Staiga atsiduriu prie upės. Nežinau, kodėl čia atėjau, ir nenoriu žinoti, tegul pailsi mano protas, tegul siela pasijunta laisva, tegul ji kvėpuoja gamta. Gamta, kuri net ir tokiu metų laiku yra graži. Trūksta žalumos prie upės kranto, trūksta paukščių giesmių, trūksta…Dabar yra beribė tyla, kurią galiu laužyti ir dalinti gabalėliais…Gabalėlį paliksiu ir Tau, ateičiai, kad patikėtum, jog gerų žmonių dar yra, kad sugebėtum ištaisyti tai, kas buvo netikra, kad žinotum, ko visai nereikėjo…
Po valandėlės jau mėčiau akmenukus į vandenį. Jie nuskrodžia vandens paviršiumi, paskui staiga sustoja ir krenta, lyg  pašauti lėktuvai žemyn…Kartais taip krenta mūsų gyvenimai, kai pasuki ne tuo keliu, kai nėra taip, kaip nori, kai tavo ,,draugai” būna netikri…Nukrenti ir nueini sau…Bet aš nepalikčiau, neišdrįsčiau, pėsčia nieko nepasiekčiau. Nepastebėjau, kaip sutemo. Šalta. Nosies galiukas riečias, kai šaltas oras bado ją…Ūmai sužibo žvaigždžių. Gražu. Romantiška…Romantika ne man, kartais ji per daug banali, kartais ja net netikiu. Man žvaigždės-daugiau paslaptis, kurią įminti sunku...Pamačiau žvaigždę. Ji ilgai staipės danguje, kol staiga jos laikrodis sustojo, ir ji nukrito žemyn....Paprašiau nei daug, nei mažai: ne laimės, o tikėjimo ja. Nesvarbu, kad jis kartais toks silpnas ir neryškus kaip per rūką matoma žvaigždė....Jos staigus paskutinis blykstelėjimas kažkam dovanos tikėjimą laime. Gal tau.........
Aš jau apdovanota.
Man laimė tai daugiau nei gera adrenalino dozė, tai geras spyris į užpakalį, kai mažiausiai to tikies. Tai galiu vadinti laime.