Nei metų laikai, nei orai lauke
                                                      nepriklauso nuo to, kaip švariai
                                                      nuvalyti jūsų namų langai,
                                                      tačiau tai neturėtų būti
                                                      priežastimi jų
                                                      nevalyti…


    - Dėde, ką matai?
    Balsas už nugaros privertė krūptelėti ir tvirčiau įsitverti tilto turėklų, nors, tiesą sakant, tai tebuvo balselis. Vos susizgribau nuryti beišsprūstantį keiksmažodį.
    Atsisukdamas dar kartą išgirdau tą patį nekantrų klausimą:
    - Ką matai, dėde?
    - O kas čia toks nori žinoti? – kiek galima žaismingiau atsakiau klausimu ir pritūpiau.
    - Aš.
    - O kuo gi tu vardu?
    - Tomukas. Ką tu matei, dėde? – berniukas sugrįžo prie to paties.
    Atkaklus. Nespėjus man suregzti atsakymo, išgirdau netoliese šaukiant moteriškę:
    - Tomuk, nepristok prie dėdės. Ateik čia.
    Netaręs nė žodžio, berniukas nušlepsėjo balso link. Pasijutau šiek tiek vienišas. Lėtai atsistojęs, pasisukau atgal.
    Hmm… ką aš mačiau? Nežinau. Ir tai būtų vienintelis teisingas atsakymas į visus klausimus, bet galima gi šiek tiek ir pafantazuoti. Mačiau ryto rasos karoliukus žalioje žolėje, atspindinčius tekančią saulę. Mačiau šią besileidžiant į jos nurausvintus snieguotus kalnus. Mačiau laiko suglamžytus senelių veidus. Mačiau bučiniui pravertas mylimos moters lūpas. Ir ko tik aš nemačiau.
    Šyptelėjau sau. Būta ir linksmų, ir piktų veidų. Mačiau save veidrodyje. Buvau ir pats veidrodžiu kitiems, žerdamas komplimentus ar atvirai keikdamas. Mačiau, kaip auga medžiai, krenta rudenį lapai. Mačiau laukuose pavasarį tirpstant sniegą, žilą plaukų sruogą.
    Perbraukiau delnu per turėklus ir kurį laiką klausiausi po kojomis šniokščiančio upelio. Giliai įkvėpiau, lyg bandydamas užuosti ne tik vandenį, bet ir slėnius, kuriais jis atitekėjo, juose žydinčias gėles, pakrantėse jaukiai rūkstančias trobas.
    Nejaučiau laiko, bet, tikriausiai, šitaip prastovėjau gana ilgai. Jaučiau vėsą, kuri dabar sklido ne tik nuo vandens ir darėsi vis nemalonesnė.
    - Eime, Rudi. Vesk namo.
    Jau betariant pirmą žodį pajutau prie kojos prisiglaudžiant paklusnų gauruotą kūną. Pasiekęs rankeną, diržais pritvirtintą prie šuns liemens, pakartojau komandą, kuri šį kartą labiau panašėjo į prašymą ir leidausi vedamas įprastu keliu namo. Vakarėjo.